wbbw blog

• Nors ir yra kai kurių faktų sutapimų (ypač dainų tekstai) tačiau pabrėžiu, jog šiame kūrinyje aprašytas Selas yra išgalvotas personažas ir neturi jokio ryšio su E.Dragūnu.

'SEL 600 zaparožietis..."

Kai Selas gimė, akušeris dar nežinojo, kad po 18-kos metų gaus nuo…

Tikrasis Mikė Pukuotukas nebuvo toks egoistiškas, kaip multfilme, bet tikrai turėjo daug panašumų į šį juokingą personažą. Mikės tikrasis vardas buvo Alvydas, bet draugai jį vadindavo tiesiog: "-ei, storas...", o per gimtadienius, ir tuomet kai iš jo norėdavo pasiskolinti pinigų - Alviu. Alvis neturėjo daug draugų. Vienas iš jų buvo Paršelis, kuris suviliojo Alvio žmoną ir išdulkino ją tiesiog bičiulio akivaizdoje. (niekas nesitikėjo, kad Alvydą tą dieną paleis iš darbo daug anksčiau dėl sustreikavusio virškinimo...). Bet kitas geras draugas - Pelėda jam išaiškino, kad "visos bobos yra kalės ir nereikia bandyti jų keisti". Todėl po keletos dienų Alvydas Paršeliui atleido.…

Užgavėnės - tai kontraversiškai vertinama Lietuvių liaudies šventė, kurioje aš įžvelgiu nemažai elgetavimo elementų, apsimetinėjimo (kaukių užsidėjimo ant veidų) bei didelį apnuogintą žydų mentalitetą. (kiek žinau jie labai mėgsta apnuoginti ir kitas savo vietas bei mojuoti jomis Palestinai). Taigi, žydai ateina vėlai vakare ir rėkia pro duris: "Jeigu blynai nemaišyti, prašom pinigus skaityti!...". (kartais dėl efekto spardo kojomis duris). Koks normalus ir savo figūrą bei sveikatą prižiūrintis pilietis vakare kepa miltinius (tuo labiau bulvinius) blynus??? Na, taip, tikiu, kad Merūnas, Blinkevičiūtė ir Ostapenko tikrai užkandžiauja šiuo patiekalu bet kuriuo paros metu...

Bet, argi tai nėra atviras žydų reketas? Juk…

Atšilo oras ir mūsų darbo pimaujantis patinas (kuilys bosas) davė neblogą mintį surengti išvyką į kaimo turizmu besiverčiančią sodybą, Dar labiau romantikos tai minčiai suteikė tai, kad sodyba Žemaitijos glūdumoj, tarp miškų ir laukų.... O kartu turėjo važiuoti ir seksualioji Raminta (naujoji direktoriaus sekretorė). 
Labai gaila, kad negalėjo vykti boso dukra, nes tai tikras saldainis, (kalbant apie išvaizdą) o tokiais atvejais kaktusinis charakteris niekam nebeįdomus.
Žinoma, to negalėjimo priežastis labai rimta - krūtų didinimo operacija. Ji, lyg išprotėjusi, lenktyniauja su Raminta, jau geras pusmetis, kurios krūtinė bus didesnė. Ir kas porą mėnesių šios mielos damos vis nustebina mūsų vyriško kolektyvo akis. Direktorius tik pyksta ant sekretorės, nes padidėjusios krūtinės dėka, spausdindama tekstą, privelia vis daugiau klaidų. (labiausiai kliūva "ctrl" "start" "alt" ir "tarpo" klavišai...).

Taigi, susitikom 6 val ryto šalia ofiso. Visi, prisiminę mokyklos laikus ir mokyklines eskursijas, grūdosi prie uždarytų autobuso durų tikėdamiesi pirmi užsiimti geriausias sėdimas vietas. Tikėdamiesi gerai startuoti.

Atsikėliau vidurdieny. Abejingai pažvelgiau į laikrodį:

-         Tiksi dar rupūže? – Meiliai paklausiau.

-         Tik tak. - paniekinančiai atsako man laikrodis.

Žinau, miegojau ilgai... Pirštu pasitikrinu ar dantys ant subinės neišdygo.

Jokių atsikišimų – nusiraminu. Ant palangės randu parsidavėlišką brangų mobilų telefono aparatą. Jis turi vardą. Vadinu jį „SUDOKU“. Norint, kam nors paskambinti reikia apeiti dvi antivirusines sistemas, surinkti du apsaugos kodus ir identifikuoti savo asmenybės duomenis... Paslaptingame displėjuje, savo „pachmėlingu“ žvilgsniu, užkabinu kelias dešimtis praleistų kvietimų... randu žmonos meilų SMS:

„Užknisai mane!!!  Pakabink, po velnių, tą sušiktą paveikslą, nes išsikraustysiu pas motiną“

Sėdėjau eilinį kartą ofise, varvinau akis, bukai žiūrėdamas į monitoriaus ekraną. Iš visų jėgų bandžiau kortomis surinkti 21 tašką... Žodžiu - dirbau. 
Kaip ir visada, praėjus geram pusvalandžiui, lyg prerijų šuniukas atsistojau ant užpakalinių kojyčių ir iškėlęs galvą apžvelgiau padėtį. Boso nesimato - ramu. 
Staiga atsivėre ofiso durys ir vidun įžygiavo raudoni aukštakulniai bateliai.
Nors buvo gėda ir labai nepadoru, bet išsprogusios akys pačios kilo aukštyn... Slydo nuogomis blauzdomis, šlaunimis... praleisdamos trumpa sijonėlį keliavo iki gilios iškirptės. Net nepajutau, jog viešnia pastebėjo, jog įžūliai ir gašliai ją nužiūrinėju. Mūsų žvilgsniai susitiko. Ji drąsiai priėjo prie manęs ir užkalbino:
- Tu čia pametei kai ką...
- Ką pamečiau - tvirtai prispaudžiau kišenėje gulinčius 10lt. 
- Liežuvį pametei - nusikvatojo šelmė.
Iš tiesų pajutau, kad mano liežuvis leisgyvis kabo išlindęs iš burnos.
- Aciū - šveplai padėkojau, pirštu susikišdamas liežuvį atgal.    
Mergina nubraukė ilgus blondiniškus plaukus nuo kaktos ir demonstratyviai užvertė savo žydras akis į viršų duodama suprasti man, jog esu visiškas kretinas ir neturiu teisės net žiūrėti į ją.