Sėdėjau eilinį kartą ofise, varvinau akis, bukai žiūrėdamas į monitoriaus ekraną. Iš visų jėgų bandžiau kortomis surinkti 21 tašką... Žodžiu - dirbau. 
Kaip ir visada, praėjus geram pusvalandžiui, lyg prerijų šuniukas atsistojau ant užpakalinių kojyčių ir iškėlęs galvą apžvelgiau padėtį. Boso nesimato - ramu. 
Staiga atsivėre ofiso durys ir vidun įžygiavo raudoni aukštakulniai bateliai.
Nors buvo gėda ir labai nepadoru, bet išsprogusios akys pačios kilo aukštyn... Slydo nuogomis blauzdomis, šlaunimis... praleisdamos trumpa sijonėlį keliavo iki gilios iškirptės. Net nepajutau, jog viešnia pastebėjo, jog įžūliai ir gašliai ją nužiūrinėju. Mūsų žvilgsniai susitiko. Ji drąsiai priėjo prie manęs ir užkalbino:
- Tu čia pametei kai ką...
- Ką pamečiau - tvirtai prispaudžiau kišenėje gulinčius 10lt. 
- Liežuvį pametei - nusikvatojo šelmė.
Iš tiesų pajutau, kad mano liežuvis leisgyvis kabo išlindęs iš burnos.
- Aciū - šveplai padėkojau, pirštu susikišdamas liežuvį atgal.    
Mergina nubraukė ilgus blondiniškus plaukus nuo kaktos ir demonstratyviai užvertė savo žydras akis į viršų duodama suprasti man, jog esu visiškas kretinas ir neturiu teisės net žiūrėti į ją.
-Tai, kur Henrikas? - visgi paklausė manęs.
- Kas toks? - daktaras Henrikas? - nesusigaudžiau.
- Kvaily, bosas, kur tavo - užpyko blondinė.
- Aaaa... bosas? - pagaliau prisiminiau, kad kažkada jį vadindavo vardu (kai buvo tik viršininko asistentas)
- Bosas tai yra... Jo... ten... kažkur... gal, bet jeigu jau ten yra, tai visgi turėtų grįžti. - bandžiau konstruktyviai jai paaiškinti, bet truputėli jaudinausi.
Ji nieko man neatsakė ir numojusi ranka nukaukšėjo į viršinino kabinetą.
Išties, Henriko ten nebuvo. Viešnia drąsiai įsirangė dideliame jo krėsle. 
Ei, Petraiti, ateik pažiūrėti, kokia pupa pas mus atėjo. - pamojau kolegai.
Pasislėpę už stalų, lyg čečėnų partizanai, žvilgsniais sekiojome jos judančią didelė krūtinę.
- Dyriko kekšė - pusgarsiai padariau išvadą.
- Jo, ir apsirengusi, kaip paleistuvė... - Pritarė man Petraitis.
- Žiūrėk, kaip drąsiai šefo kabinete jaučiasi.
- Gal ir dulkinasi ant to ąžuolinio stalo, kai visi išeiname namo - garsiai pasamprotavo Petraitis.
- Jo, o tu sugebėtum tokiai atsilaikyti? - Patvirtinau jo žodžius.
Dar ilgai diskutavome tarpusavyje apie įvairius dalykus. Mūsų keturios akys užfiksavo į vidų įeinantį šefą. Pamatęs viešnią išsišiepė lyg lenktynes laimėjęs arklys ir apsikabinęs globėjiškai pabučiavo. Paskui, nutaisęs piktą veidą, praskanavo ofisą ir užtraukė savo kabineto žaliuzes.
Nenusivylėme, jog dingo gražus vaizdas. Priešingai - mūsų vaizduotė pradėjo kurti pornografijos siužetą.
Man kilo puiki mintis:
- Klausyk, Petraiti, o, jeigu taip imt ir boso žmonai paskambinti? 
Pastebėjau, jog bendradarbio akyse užsižiebė keršto ugnėlės (prieš savaitę bosas pažemino jį pareigose ir nubraukė premiją).
Petraitis nieko nelaukdamas puolė ieškoti viršininko žmonos telefono numerio. Rado. Paskambinęs vaiko balsu paaiškino, jog jos vyras savo kabinete atlieka reprodukcinius veiksmus. 
Už akimirkos blondinė laiminga išėjo lauk. Pamojavo mums savo laiba rankyte ir dingo koridoriaus labirintuose.
- Velnias... - Išėjo - nusivyliau.
Jau žadėjome sėstis prie įprastinių savo darbų, bet biuro ramybę sudrumstė vidun įbėgusi drūta moteriškė. Ji tiesiu taikiniu nulėkė į boso kabinetą. Oi, koks užvirė skandalas: viršininkas klykė moters balsu, kažkas bloškėsi į stiklinę sieną, krito, dužo. Už gero pusvalandžio stojosi tyla. Mes bijojome net garsiai kvėpuoti.
Netikėtai į ofisą grįžo viršininko meilužė. Mes sekėme jai iš paskos ir bandėme užkirsti kelią baisiai tragedijai, bet ji mums nepakluso...
- Mama, tėte, kas čia įvyko? - prarado amą blondinė.
Petraitis kažkodėl visas išbalo, paskui pamėlynavo...

Taigi, baigėsi viskas tuo, kad bosas paėmė telefono išklotinę ir susekė Petraičio skambutį jo žmonai. Kolega vėl buvo pažemintas pareigose (nuo administratoriaus iki Vadybininko padejėjo). Blondinė boso dukra užemė jo darbo vietą ir dabar sėdi netoli manęs. Bandžiau pamerkti jai akį, bet ji man parodė vidurinį pirštą. Nieko - dar susidraugausim.



 

Like! 22