Ryte Meda jau buvo viską pamiršusi ir užpuolimas rodėsi lyg seniai seniai sapnuotas negeras sapnas.

-O, kur tavo automobilis? – pasiteiravo Medos kambariokė Goda.

-Palikau darbe, nes grįžau su taksi...

-Su taksi? – O, kas nutiko? – neatlyžo Goda.

-Na, išgėriau truputėli...

-Skiedi jau tu kažką, juk negeri visiškai. – nagi, pasakok arba aš nuo tavęs neatstosiu.

-Ech, tu pastoviai priskrenti lyg kokia Zosė... – pasidavė Meda bičiulės kamantinėjimams.

-Vakar, išeinančią iš darbo, kažkoks narkomanas apiplėšti mėgino, o vienas vyriškis mane apgynė ir parvežė mane namo... – nieko ypatingo.

-Oi, vargšelė... - Nesužeidė? - O, kaip tas vyriškis? - Supažindinsi?

-Goda, liaukis! – Prasideda…

-Beja, jis tavo kolega - pasakojo, jog mediciną baigęs – chirurgas atrodo.

-Ocho, daktarėėėėlis... čia tai geras...? – Kad taip mane, kas išgelbėtų... – Ech...

-Šiaip, į tokį nelabai panašus... – arba buvo kažkur išėjęs kai reikėjo Hipokrato priesaika prisiekti...

-Kodėl ne panašus?

-Būtum tu mačiusi, kaip tą užpuoliką sumušė... – Žinai, manau, kad užmušė tą žmogų...

-Ir gerai, kad užmušė...- dar ieškotų tavęs... - visokių psichopatų būna – Mato žiaurumą pateisinoGoda.

-Negerai negerai... – Na, lekiu į paskaitas, o tau paskambinsiu iš darbo ir papasakosiu, kaip ten baigėsi viskas.

Goda buvo miela ir graži juodaplaukė žaliaakė mergina, atvykusi iš Šilutės. Su Meda susipažino universitete – abi studijavo viename fakultete.

Abi tokios skirtingos: Meda santūri ir kartais per daug kukli, o Goda nepataisoma tauškalė ir vėjavaikė, puikiai papildė vieną kitą. Meda pasiūlė draugei apsigyventi jos namuose, nes tuščias didelis namas po abiejų tėvų žūties slėgė.

*****

Matas miegojo iki pusiaudienio. Norėjosi pasilepinti, dar pasivartyti lovoje... Norėjosi paskambinti Medai, išgirsti jos švelnų, kiek prikimusį balsą. Ji neišėjo iš vaikino galvos. Malonūs prisiminimai net kaitino... Matas iki šiol jautė jos malonų kūno kvapą, kvepalų aromatą, krutinę... kai išsigandusi užpuoliko prigludo prie Mato. Vaikinas jautė jos lūpų šilumą, švelnias rankas. Nekaltas, gal šiek tiek vaikiškas, koketavimas, merginos žavesys ir paprastumas darė ją nepaprasta.

-Velnias, įsikliopinau aš ar ką?... – ne, viskas aišku... – pasidrožti reikia man su boba kokia nors ir viskas praeis.

Nepraėjo net keletas akimirkų ir suskambo telefono skambutis:

-Klausau, Marta.

-Sveikas. – Gal turi man laiko šiandien?

-Kas nors svarbaus?

-Nepamiršai, jog praeitą kartą mane vieną, lyg kvailę, palikai restorane, o pats išbėgai savais reikalais?

-Neužmiršau... – skolingas tau šventinę vakarienę - prisipažįstu.

-Užvažiuok manęs paimti lygiai aštuntą.

-Būsiu.

Matas visiškai nenorėjo Martos draugijos, bet praeitą kartą gerokai prisikiaulino... Reikėjo atsilyginti, kaip nors.

O tuo metu Martos galvoje sukosi begalės minčių apie Matą. Daug neatsakytų klausimų. Ji mylėjo jį taip stipriai, kad lengvai galėjo nužudyti ir iki gyvenimo pabaigos graužti save... Arba mėgautis skausmu ir keikti likimą...

Vaikinas nerodė jai jokio dėmesio. Lyg brolis ir sesuo.Mergina atsistojo prieš veidrodį, pasistaipė prisidėjusi naują seksualią vakarinę suknelę:

-Būsi šį vakarą mano, meškiuk, arba... keliausi į NIEKADOS šalį – net nusikvatojo sužavėta savo sąmojo.

Paėmė dideles krūtis į delnus, prispaudė, begėdiškai papūtė lūpas ir pradėjo šokti viliotinį sau pačiai.

-Kodėl tu nenori manęs, šunsnuki, juk aš seksualumo įsikūnijimas. – Gal tu žydras?...

Visą dieną Marta ruošėsi susitikimui su Matu. Dėl jo ji darė viską: soliariume įdegusi oda, priaugintos šviesių plaukų sruogos, baltutėliai dantys, ilgi tamsiai raudoni nagai, žudikiški aukštakulnių batelių kulnai, krūtų implantai, iššaukiantys rūbai, brangūs kvepalai ir kosmetika... Nors gamta grožio nebuvo pašykštėjusi, bet mergina vis tiek rado būdų jį paryškinti. Daugelis praeivių tiesiog sustodavo pamatę tokį nepakartojamą reginį... Tiesiog vaikštantis „Playboy“ viršelis... O Matas tiesiog nekreipė dėmesio. Jis buvo ne toks, kaip visi. Gal būt tuo ir traukė Martą.

Norėdamas prieš Martą išpirkti kaltę, Matas pasipuošė juodu smokingu, nupirko puokštę rožių. Dar pagalvojo: „Tikiuosi, jog neperlenkiau lazdos... – dar ne taip pagalvos... – suteikti jai bergždžių vilčių būtų didžiausia nesąmonė.“

Graži mergina, bet kažkas joje Matui nepatiko, ji turėjo tai, kas atstumdavo. Gal kalta buvo jos praeitis, kurios vaikinas niekaip negalėjo pamiršti? O gal tas abejingas ir šaltas jos žvilgsnis kai susimąstydavo ir įdelbdavo akis į vieną tašką... Hm, tokį šaltą žvilgsnį turėjo ir Meda... Bet jis buvo kitoks, jame glūdėjo ne abejingumas visam Pasauliui, bet tiesiog kažkokia gili paslaptis ir harmonija.

Marta visa net spindėjo, buvo gerai nusiteikusi. Vaikino jai nupirktos rožės pradžiugino.

-O tu tikras džentelmenas... – net nemaniau...

-Kurgi ne? – numojo ranka Matas. – Ne džentelmenas, o pingvinas. – Pažiūrėk, atrodau, kaip kelneris.

-Atrodai nepriekaištingai – pagyrė Marta. – Kaip laikaisi?

-Kontroliuojama viskas. – Žinai, su viena mergina susipažinau, ji kažkuom į tave labai panaši.

-Ir kuom gi panaši? – paniuro Marta.

-Na, balsas gražus, prikimęs toks, žandukus turi kaip ir tu, lūpytės irgi putlios, o akys tokios formos, kaip ir taviškės.

-Apibūdinai lyg įsimylėjęs būtum. – pašiepė Marta ir įsistebeilijo Matui į akis.

-Nieko negali žinoti. – paerzino Matas

-Koks vardas tos mergos?

-Meda.

Marta nepatenkinta susiraukė. Tas vardas jai kėlė neapykantą.

-Na, išgeriam už gražias moteris – pakėlė taurę Matas.

-Žinoma, išgeriam už mane – sudaužė taure Marta.

-Be abejonės – pritarė vaikinas ir mirktelėjo akimi.

Išgėrus vyno butelį, Marta nedelsdama užsakė kitą. Paskui dar... Buvo visai linksma. Jiedu šaipėsi vienas iš kito, Matas pasakojo nešvankius anekdotus ir abu, susiėmę už pilvų, kvatojosi. Matui pirmą kartą buvo gera su Marta. Atrodo, pirmą kartą pamatė plačią merginos iškirptę, netyčia palietė nuogus kelius...

-Klausyk, pupa, gražios duobutės tavo skruostuose...

-Aš pati jas užauginau, niekas nepadėjo – krizeno Marta

-Aš parvešiu tave ir tavo papukus namo... – pasisiūlė Matas

-Jau namo? – aš maniau, kad mes dar tik pradedame linksmybes?

-O ar aš sakiau, kad linksmybės jau baigiasi?

Girtas Matas spaudė mercedeso akseleratoriaus pedalą iki galo ir mašina riaumodama lėkė Savanorių prospektu. Marta lyg vaikas krykštavo ir provokavo Matą. Mercedesas slydo įveikdamas staigius posūkius, skrodė lenkiamas mašinas, salone tvyrojo degančios padangų gumos kvapas, garsiai grojo tranki muzika. Po keleto minučių jie jau įvirto į Martos namų vidų. Vaikinas norėjo jos čia ir dabar. Marta dar erzino jį, rangėsi lyg gyvatė, norėdama ištrūkti iš stipraus Mato glėbio. Vaikinas, pagautas aistros, nuplėšė jos suknelę, prispaudė giliai kvėpuojančią merginą prie sienos. Įsiskverbė be jokių įžangų ir merginai tai patiko... Marta glostė jo pečius, raumeningas rankas, judino klubus ir iš pasitenkinimo, šiek tiek perdėdama, dejavo. Mylėjosi gerą valandą, paskui išsekę, sukaitusiais kūnais, suvirto į lovą ir kietai užmigo atsukę vienas kitam nugaras... Marta buvo devintame danguje.

*****

Meda vartė mobilųjį rankoje, tikėjosi sulaukti Mato skambučio. Stovėjo už baro ir žvalgėsi į klientus... Tikėjosi tarp jų, netyčia išvysti jį, bet visi jos žvilgsniu paglostyti veidai buvo svetimi ir nemylimi...

- Lauki kažko? – užkalbino apsaugos darbuotojas.

- Ne, nelaukiu...- paprasčiausiai, tikiuosi...

-Tikiesi išvysti princą ant balto žirgo?

- Ne, tikiuosi išvysti žmogų, kurį mačiau tik porą kartų.. – Žinau, aš – beviltiška.

- Taip, tu beviltiškai... – beviltiškai graži.

- Galbūt, bet vis tiek esu tavo bosė. – nusišypsojo Meda.

- Taip, gražiausia bosė, kokią esu turėjęs.

- Beje, Meda, tu esi baro savininkė, bet aš niekaip nesuprantu, ką čia veiki, kam tau visa tai?

-Galbūt bėgu nuo savęs... - veikla padeda užsimiršti, Aleksai.

-O, kodėl pats kiurksai apsaugoje jau trečius metus? -Sakei, jog studijas žadi pabaigti?

-Gal tau tai atrodys juokinga, bet man patinka šis darbas, o mokslams dar nesijaučiu subrendęs.

-Na, žinoma, juk čia tiek gražių merginų sukiojasi, kam gali nepatikti toks darbas? – pamerkė akį Meda.

-O gal aš čia tik dėl vienos dirbu? – Aleksas žiūrėjo tiesiai į Medosakis, laukė jos reakcijos.

-Ir, kas ta laimingoji? – Žana gal?

-Ne, tai ta mergina, kuri niekada neatsakys į mano jausmus...

Meda suglumusi pažvelgė į Aleksą, bet šis pajutęs tą staiga atsiradusį nejaukų šaltį, atsuko merginai nugarą:

-Turiu eiti, nes jau ir „bomžai“ pas mus veržtis pradėjo, visai baimės jausmą prarado...

Aleksas jau tris metus dirbo Medai. Buvo ir šilto, ir šalto... Nuo pirmos darbo dienos atkreipė dėmesį į juodaplaukę gražuolę. Tada manė, jog ši mergaičiukė tik studentė laisvu laiku dirbanti už baro. Juk įdarbino samdyta baro direktorė. Jis stovėdavo atsirėmęs į sieną, stebėdavo ją, matydavo ją liūdną ir besišypsančią. Niekada nemanė įsimylėti, bet...Kartais akį užmesdavo į dirbančią Medą, kartais užkalbindavo. Kartais, šiaip, sekdavo kiekvieną jos judesį. Vieną dieną Aleksas pastebėjo, kad tik atėjęs į darbą, skuba pasisveikinti su ja, laisvą minutę stengiasi prisigretinti greta, pakalbinti. Piktai stebi klientus, kurie beria jai komplimentus... Jis tapo geru draugu Medai, o Meda jam tapo ta mergina, dėl kurios galėjo tūkstantį kartų mirti ir vėl gimti tam, kad dar galėtų tūkstantį kartų numirti dėl jos.

Matas prabudo kankinamas troškulio. Galva buvo sunki lyg pripilta švino. Virtuvėje buvo girdėti puodų žvangėjimas, cypė arbatinukas.

-Ką aš padariau? – tyliai, pats savęs, paklausė Matas. Jis nepajėgė prisiminti ar jam buvo gera.

Lėtai atsikėlė ir nulingavo į dušą. Marta buvo tarsi ant sparnų. Ji gamino pusryčius... ko, iki tol, niekada nedarydavo. Ji jautė, kad vakar buvo peržengta ta riba apie, kurią taip ilgai galvojo. Ji taip ilgai laukė tokio Mato žingsnio... Galiausiai jis pasidavė jos begėdiškai provokacijai, įkliuvo lyg drugys admirolas į tinklą vorų karalienei -juodąjai našlei.

-Atsikėlei, tigre? – saldžiai paklausė Marta ir prigludusi prie vaikino pakštelėjo lūpomis jam į kaklą.

-Tuoj aš... – į dušą sulakstysiu - atsitraukė Matas.

Pusryčiavo tylėdami. Marta vilkėjo jo marškiniais, be perstojo šypsojosi, suko aplink pirštą plaukų sruogą.

-Matai, žinai, aš pagalvojau, kad galėtume gyventi drauge...

-Marta, tu man esi brangi, bet...

-Aš, nežinau, kaip tau tai pasakyti... – supranti, vakar buvo daug alkoholio, ir dar tu atrodei, kaip niekad, seksuali ir žavi... - tu tiesiog užkariavai mane, pavergei mano kūną...

-Ką tu nori pasakyti? – nerimastingai paklausė mergina.

-Vakar negalėjau atsilaikyti tau, bet šiandien aš supratau, kad mes esame per daug skirtingi...

-Nėra mums ateities drauge, nėra... – Tu visuomet mano akyse liksi mergina iš viešbučio, o aš tau – nebrangiai apmokamas žudikas... – kokia iš mūsų pora?

-Nešdinkis... – sušvokštė Marta.

-Ką?...

-Nešdinkis, šunsnuki, tu!!! – Varyyyyk iš čia!!! – Nenoriu matyti akyse!!!!

Matas lėtai pakilo nuo kėdės, užsimetė juodą odinį švarką ant nuogo kūnoir panosėj burbtelėjęs tylų „atleisk“, išėjo.

Atsisėdęs į mašiną dar ilgai sėdėjo, stengdamasis suvokti, kas vakar atsitiko. Galvojo, gal grįžti ir atsiimti savo žodžius, gal būtų visai gerai kartu su Marta, gal atrastų laimę su šia moterimi, surastu gyvenimo pilnatvę. Tereiktų tik pasistengti ir pasiaukoti... Ne. Reikia užvesti variklį ir bėgti nuo tokių minčių, nuo savęs, užmiršti visą praeitį... Susirasti padorią merginą, susirasti normalų darbą, susilaukti vaikų ir gyventi tokį gyvenimą, kurio kiekviena minutė būtų brangi. Gyventi tokį gyvenimą, kad mirties patale nereiktų muštis sau į krutinę ir Dievo melsti pasigailėjimo. Bet nors ir kaip troško, pats Matas negalėjo patikėti tokia iliuzija...

Gyvenimas tirpsta, mes to nejaučiame. Vieni suranda prasmę, kiti jį praleidžia vėjais, svajodami, jog kitame gyvenime jie netaps alkoholikais, narkomanais, ar šiaip, silpnavaliais. Svajoja, jog kitame gyvenime nepraras turtų, meilės ir šilumos... Kitame gyvenime jie bus darbštūs, protingi ir kūrybingi, apdovanoti nežemiškais talentais – geresni už kitus, bus laimingi, nes...

... Nes šiame Pasaulyje turėjo kentėti už kažkada padarytas nuodėmes, kurių niekaip neįstengė atsiminti padarius. Žmogus gyvas tik tol, kol jam gaila savęs. Todėl blogi ir egoistiški žmonės gyvena ilgai, o atsidavę ir pasiaukojantys, dažnai miršta anksčiau laiko. Miršta tam, kad galėtų gyventi tobulesniame Pasaulyje. Jie anksčiau išperka savo nuodėmes ir būna perkelti ten, kur tampa lengva ir gera. Tai programa, kurią turi pereiti kiekvienas, bet galutinis rezultatasskirtingas ir individualus. Vieniems čia šilta, kitiems šalta. Vieni sminga žemyn, o kiti kyla į padanges. Šiame Pasaulyje pralieta viena ašara, kitame upės krante teiks nesuskaičiuojamas džiaugsmo valandas. Bet, kas laukia Mato?

Like! 1