Radau seną romaną, kurį rašiau būdamas 16-kos tikriausiai... Jei kam nors patiks, įkelsiu tęsinį. :) Nekritikuokite tik. :)

EPILOGAS

Kartais gyvenimas atrodo monotoniškas ir niūrus, o visos praleistos dienos identiškos ir stumiančios į neviltį... Bet juk gali taip atsitikti, kad vieną eilinį rytą tu prabusi visai kitu žmogumi ir pajusi, jog galvoje knibždėte knibžda svetimų minčių, svetimo gyvenimo prisiminimų. Net nublukusios kambario sienos rodysis daug ryškesnės, o už lango girdėsi nepažįstamos gatvės klegesį.

Pažvelgęs pro langą suprasi, jog čia tas pats miestas ir ta pati duobėta gatvė, bet giliai sąmonėje abejosi tuo, ką matai... abejosi ar dar neišėjai iš proto...

Rytmetinė saulė švelniai svaido spindulius pro nedidelio buto langą. Jaunas vyras atsisėda viengulėje lovoje, perbraukia delnais savo keletą dienų neskustą veidą. Pakaušyje pirštais užčiuopia smarkų nubrozdinimą. Nuo patalynės sklinda saldus kraujo tvaikas. Vaikinas pažvelgia į raudonais raštais netaisyklingai išmargintą patalynę ir šypteli supratęs, jog išaušo nauja diena ir jis vis dar gyvas.

Norisi atsiminti praėjusios dienos detales, bet pro tirštą miglą įmanoma įžvelgti vien tik žinojimą, kad viskas gerai. Vaikinas sunkiai pasikelia ir laikydamasis už lovos krašto tiriančiai apžiūri ant krūtinės lipniomis juostelėmis pritvirtintą ir krauju persisunkusį tvarstį. Tik tuomet prisimena, jog vakar į jį du kartus šovė.

Vyras pabando panirti į prisiminimus, bet jo pastangas nutraukia smilkinius persmelkęs aštrus skausmas.

Įkyriai erzina troškulys, o liežuvis tartum prikepęs prie gomurio. Vaikinas, laikydamasis sienų, pabando pasiekti virtuvę...

Chaoso teorijoje sakoma, kad drugio sparnų mostas, kitame vandenyno krante, gali sukelti cunamį. Išties, maži dalykai virsta dideliais, o kartais visiškai išnyksta, bet abiem atvejais jie paveikia aplinkinius. Atrodo, kad didžiausią svorį lemties kelyje turi kažkokie svarbūs atsitikimai, bet dažniausiai aplinkybės, nulemiančios didžiulius ir lemtingus įvykius, susideda iš mažyčių dalelyčių, pakreipiančių ateitį visai kitu kampu. Vienas pasikeitęs žmogaus likimas skyla į milijardus šukių, kurios įsiskverbia milijonams žmonių į protus ir priverčia juos tam tikru laiku pakeisti savo poelgius, net įpročius ir pasukti savo pačių likimo vairą visai kita kryptimi... Kažkada per klaidą išlikęs gyvas žmogus jums pasimaišys kelyje ir jūs būsite priversti sekundei stabtelti. O gal ta sekundė jums išgelbės gyvybę kai jos pritrūks tam, kad kitoje sankryžoje jus partrenktų girtas vairuotojas?Kas tai? Atsitiktinumas? Likimas? O gal tai tik Chaoso teorija?.. Bet galbūt pats didžiausias chaosas spinduliuoja didžiausią tvarką ir preciziškumą, nors jau nuo seno pati giliausia kelionė į save vis dar vadinama beprotybe... o nuo genialumo iki išprotėjimo skiria tik vienas žingsnis...

Bet mes ne bepročiai, mes kasdien skubame savo pramintais takeliais į darbus ir gyvename tvarkingai surūšiuotus gyvenimo metus, kurie lyg šachmatų lentos langeliai – juodi ir balti... Kaip ir žmonės, kurie mus supa...

O šiame gyvenimo žaidime daug įvairių figūrų tarp, kurių vienos labiau vertinamos už kitas. Juk niekas nenori būti pastumdėliu pėstininku... Pėstininkai ir karaliai... Tik nereikia tuo didžiuotis arba nusiminti, nes ir karaliai netenka galvos, o pėstininkas perėjęs per visą žaidimo lentą, iki pat paskutinio langelio, tampa stipriausia žaidimo figūra. Dėl aukštesnių tiksų galima aukotis, tik niekada nevalia dėl savo tikslų aukoti kitų, nes baltos figūros ne visada vaikšto baltais langeliais, o neapgalvotosrokiruotės ne visada paslepia nuo pavojaus... Kartais jos taip suvaržo, jog nebežinai, kur bėgti ir pats save sunaikini. Juk niekada žmogus nepagalvoja, jog vieną dieną jam bus ištartas: „šachas ir...

...Matas su drabužiais guli plačioje lovoje, rankoje smilksta cigaretė. Šalia jo kietai miega daili blondinė.

Per miegus krutina antakį, kažką sapnuoja. Prabangiai apstatytas kambarys pamažu pildosi dūmais...

- Per saldžiai miega – pagalvoja vaikinas ir giliai į plaučius įtraukęs cigaretės dūmą išpučia Martai į veidą.

Mergina suraukia nosį ir sudirginta nemalonaus kvapo atsimerkia. Priekaištingai, kiek nustebusi ir suglumusi nužvelgia Matą, pasirąžo.

-Na, tu visada lyg vaiduoklis koks: įslenki nepranešęs, nepasibeldęs, nežinia pro, kurį namo plyšį... – Po velnių! – Juk dar naktis!

-Kiaurai pro sienas vaikštau, ir ne naktis, o labai ankstyvas rytas.– šypteli vaikinas – pusė penkių.

-Bjaurybė tu, Matai. - Ir nesmardink tų savo bjaurių cigarečių panosėje -vėžį baigi man įvaryti.

-Nenumirsi - žmonės ne nuo to miršta.

-Miršta nuo tavo žavesio? – primerkusi mieguistas akis lūpų kampučiais šyptelėjo Marta.

-Kaip vakar tau sekėsi papasakok, kas per reikalai, kad mūsų vakarienę atšaukei?

-Nenoriu net prisiminti... - Laukiau to tipo prie laiptinės iki 3 valandos ryto, o tas bestija po kazino trankėsi iki paryčių... Girtas lyg kiaulė parlingavo... Matas dar kartą įkvėpė ir išpūtė dar tirštesnį dūmų debesį.

-Pavijau tarp antro ir trečio aukštų... - Tik ginklą pamatė ir nėrė tiesiai žemyn galva per turėklus į laiptų aikštelę, vos spėjau kulką į kuprą paleisti. – Išsitėškė gal iš, kokių 4 metrų aukščio ant skardinio laiptinės radiatoriaus...

-Tai užsimušė? – sukluso Marta

-Kur tau užsimuš, išgama... - nukrito ir kriokti garsiausiai pradėjo... - Greičiausiaisusilaužė kažką... - Dar dvi kulkas paleidau iš viršaus į galvą... – Visur kraujo pritiško, lyg skerdykloje kokioje... - Laiptinėje tamsu, nes prieš tai pats visur lemputes išsukau. - Visą amžinybę grabaliojausi kol gilzes susirinkau... – galiausiai, viršutiniame bute šuo skalyti pradėjo, kažkas dar duris atidarė... - Pragaras, o ne darbas... - Dabar kankinuosi, nes nesu tikras ar nepalikau pėdsakų...

-O, kulkos, likusios kūne, neišduos?

-Nejuokauk - kiekvieną kulką, prieš dėdamas į dėtuvę, aš perdirbu. – Jei suvaryčiau visą dėtuvę, tai balistikos ekspertai pasakytu, jog auka nušauta devyniais skirtingais ginklais.

-Ot, gudragalvis... – Bet, pagalvojus, galėjai ir nepasakoti detalių - net koktu pasidarė...

-Aš detalių ir nepasakojau – tai tik tavo sapnas – pridėjo pirštą merginai prie lūpų.

-Beja, Marta, jei, kas teirautusi, aš visą naktį praleidau su tavimi.

-Kaip visada Matai, kaip visada... – pritariamai palingavo galvą Marta.

-Hm, prisiminiau tą dieną kai to sutenerio galvą ištėškei... Marta susimąstė ir paniro į prisiminimus.

...Matas buvo paskutinis jos klientas kai ji dirbo prostitute viešbutyje. Tai buvo aukštos klasės viešbutis: pastovūs klientai – britai „seks turistai“. Važiuodavo jie būriais, ištroškę jaunų kūnų, pigaus alkoholio ir ne kasdienių nuotykių. Vietiniai Didžiosios Britanijos santechnikai, valytojai ir kitokie juodadarbiai čia pasijusdavo didžiais ir visagaliais.Sutenerissudžiūvusiam barmenui pinigų numesdavo už tarpininkavimą, gerai išdirbta sistema, kuri veikia iki šiol...

Atvesdavo 2-3 dailias merginas - pasirinkdavo ...

Martai jau nebebuvo šlykštu, po visko prarydavo tabletę ir įtikinėdavo save, jog viskas yra laikina, reikia pergyventi sunkų periodą ir atsitiesti: pradėti studijas, susirasti darbą, išbristi iš to liūno... Bet dienos bėgo, o pabėgti iš savo pačios susikurto pragaro darėsi vis sunkiau ir sunkiau. Nusipraususi duše ji vis tiek jausdavosi purvina.Suteneris ją „globojo“: išmokė naudotis išvaizda, vilioti pinigus, apsimetinėti, meluoti, vogti... Apmokėjo abortą, paberdavorožinių tablečių, kad neinkštų... O jinai tik darė pinigus ir apie nieką negalvojo, nes grožis visada turėjo gerą kainą.

Mergina vis dažniau pagalvodavo apie savižudybę, bet nenorėjo kankintis ar po mirties kažkam atrodyti negraži... Gal tiesiog gąsdindavo peklos baimė. Kartais apnikdavo tokia gera, ir kartu kvaila nuotaika, o kartais niūrios mintys ir narkotikai nugramzdindavo pas patį Liuciferį...

Tą naktį Matas atvažiavo į viešbutį visiškai girtas ir labai susikrimtęs. Jo kūnas ir balsas drebėjo. Pačiupęs barmeną užsisakė butelį degtinės ir kambarį. Norėjo prisitvoti taip, kad atsibustų kitu žmogumi, su kito žmogaus veidu.

Liesas ir žemo ūgio barmenas klastingai primerkė akį:

-O gal mergos reik?

Matas linktelėjo, nors pats nesuprato, kodėl taip pasielgė. Atrodė, draugijos tikrai nereikėjo...

Augalotas išsigimėlis atvedė dvi gražias merginas ir pastatė priešais.

-Imk abi – nuolaidą padarysiu – išsišiepė lyg arklys, atgrasus tipas...

Viena buvo dar visai vaikas, gal šešiolikos. Susigūžusi trumpais rudais plaukais, taisiklingais veido bruožais, labai simpatiška mergaitė.

-Kiek jai? – griežtai paklausė Matas

-Jau didelė -išsišiepė patenkintas dėl savo sąmojo žaliūkas.

-Nereikia – numojo ranka Matas ir nešinas buteliu nuėjo prie baro.

-Kaip nori... – nežinai, ką prarandi – suirzo suteneris, bet Matas tik numojo ranka ir užsivertė butelį.

Trijulė patraukė link tankiai apsėsto britų staliuko. Jų buvo gal devynetas. Suteneris vos ne jėga pasodino jaunesniąją merginą vienam jų ant kelių. Tas tuoj gašliai ją apsikabino per juosmenį, pradėjo grabinėti šlaunis. Iš tolo matėsi jog mergina tam priešinasi. Įkaušusį britą tai jaudino. Prasidėjo derybos. Suteneris mikčiodamas, skurdžia anglų kalba, naudodamas ir vokiškus žodžius, gyrė merginas, garantavo, kad viskas saugu ir, kad viskas bus „O.K.“

Dviese išsivedė merginą laiptais į viršų, o likusi apsvaigusi kompanija vis dar šūkavo girtus žodžius ir juokėsi... Matas stebėjo juos. Jam buvo šlykštu. Jis pabandė įsivaizduoti, ką jaučia tos merginos, kurias lyg prastos kokybės prekes glamžo svetimšalių rankos. Ir jo paties rankos dar labiau ėmė virpėti...

Derybos ėjo į pabaigą. Pilvotas žemo ūgio britas sėdėjo priešais stovinčią Martą, viena ranka laikė jos delną, o kita glostė šlaunis.

Mergina visiškai nekreipė dėmesio į jį ir, tarytum pamiršo, kas ji tokia ir, ką čia veikia. Atsisukusi ji pažvelgė į Matą. Jos šaltos liūdnosakys sakyte sakė „ pasiimk mane, nepalik su tais gyvuliais...“ Jos gražios rausvos lūpos, tarytum šnabždėjo- „padėk...“Visa jos kūno kalba rodė, jog jai šlykštūs tie vyrai ir, kad būtent šią akimirką ji patiria didžiules dvasines kančias...

Matas net nepajuto, kaip jo pėdos pabučiavo grindis ir pradėjo lankstytis – jis ryžtingai artėjo prie Martos.

Vaikinas ištraukė Martos ranką iš svetimšalio lipnaus ir drėgno delno.

-Duosiu gabalą. – sulig tais žodžiais iš vidinės kišenės išsitraukė pluoštelį banknotų ir neskaičiavęspadėjo ant stalo.

Sutenerio akyse sužibo godumo ugnelės.

-Na, kad tu pats nežinai, nori ar nenori ... – o, su žmonėm aš jau sutariau, kaip dabar bus? A?...

Britas pajutęs sutenerio užtarimą atsistojo ir žiojosi kažka sakyti, bet greit susmego ant kėdės, nes Matas aštriu ir trumpu rankos judesiu stuktelėjo jam į saulės rezginį. Vyrukas nukrito ir gaudydamas orą ėmė žiopčioti, paklaikusiomis akimis žvelgdamas į savo draugus ir bandydamas suvokti, kas jam nutiko.

Visa kompanija pakilo nuo stalo, bet vaikinas ,staigiu judesiu, į stalo kraštą, nudaužė atsinešto degtinės butelio dugną ir lyg skustuvas aštrią stiklo šukę prikišo pirmam pasitaikiusiam prie kaklo. Kompanija greit prablaivėjo ir vieningai pakėlusi rankas į viršų pradėjožerti: „no problem“ „take it easy“.

- Ne tokie ir drąsūs - ne lietuviai... – pagalvojo vaikinas.

Matas numetė šukę ant grindų ir paėmęs Martą už rankos nusivedė į kambarį. Suteneris jo nesekė, nes Žaliūkas dar ilgai kažką aiškinosi su nukentėjusiuoju, bet barmenas atnešė visiems alaus ir skriauda greitai buvo pamiršta. Vėl viešbutyje skambėjo girtos angliškos dainos. Ir iš kažkur atsiradusių mergšių ne natūralus krykštavimas.

Viešbučio kambaryje Marta prigludo prie Mato. Taip švelniai, lyg vaikas. Matui net minties nekilo prie jos prisiliesti, pasinaudoti jos dėkingumu. Ji atrodė tokia tyra ir atsidavusi... Bet tos šaltos akys šaukte šaukė, jog sieloje siaučia stipri audra.Vaikinas įžvelgė kažkokį savo ir Martos panašumą... Tas, viskam abejingas, žvilgsnis...Norėjosi tas akis padaryti vėl švytinčias, norėjosi merginą ištraukti iš nakties į dienos šviesą, mašinos pervažiuotai katei įpūsti gyvybę ir grožėtis jos gracingais šuoliais, jai nubėgant. Marta tą naktį pirmą kartą, po ilgos pertraukos, pajuto nuoširdų rūpestį, švelnumą ir užuojautą... Jai pagailo savęs, sukilo didžiulis pyktis tiems, kurie ja naudojosi... Netgi sau pačiai.

Visą naktį jie gėrė šampaną, o ryte, dar visiškai girtas, Matas pasiūlė:

- Važiuok su manimi, kam tau visas tas mėšlas?

Žaliūkas suteneris manė kitaip. Sustabdė juos pagrindinio išėjimo tarpduryje.

-Ei, pienburni, mergą čia palik... – jei dar niežti – mokėk.

-Leisk išeiti, nes jei trukdysi pats išeisi visiems laikams – Matas sugniaužė kumščius, pasiruošė smūgiuoti žaliūkui į adomo obuolį, į pilvą ir dar du kartus į didelę kvadratinę galvą, bet suteneris praskleidė lietpaltį ir parodė Matui už diržo užkištą pistoletą. Liepė sėsti į jo mašiną, o Matą pasodino už vairo. Pats įsitaisė užpakalinėje automobilio sėdynėje šalia Martos. Įbedė ginklą į vaikino nugarą, o kita ranka rodė kelią.

Šalia Mato sėdėjo ta pati rudaplaukė jaunutė mergaičiukė. Jos veidas buvo nusėtas melynių. Matas pažvelgė į ją:

-Gyvūliai jūs – juk ji dar vaikas – piktai sušvokštė suteneriui.

-Nepergyvenk, tie mulkiai už tai gerai pakratė pinigines. - Aš rūpinuosi savo mergaitėmis. Sulyg tais žodžiais atgalia ranka perbraukė rudaplaukei per veidą. Toji net krūptelėjo ir prisišliejo prie durų.

-Įsivaizduoji, niekam nestovėjo, tai veidelį pagražino... – pirma diena kalei, nieko neišmano dar, pačiulpti nesusiprotėjo kurva...

Išvažiavus už Vilniaus žaliūkas liepė pasukti į pamiškę. Prie plačios proskynos visus išlaipino ir pridėjęs ginklą Matui prie smilkinio užrėkė:

-Trauk pinigus, vadala, susimokėsim – žinau, kad turi!.. – Nebandyk makaronus kabinti, nes nudėsiu!

Matas staigiai pakreipė galvą nuo pistoleto vamzdžio, dešine ranka griebė ginklą už spynos, visu kūnu pasisuko dešinėn, užsuko bandito riešą ir išplėšė ginklą iš rankų. Sutenerispradėjo trauktis atatupstas, atkišęs delnus pirmyn ir bukai šypsodamasis. Jis netikėjo, jog vaikinas nuspaus trigerį...

Mato veidas pasikeitė. Jis ramiu žvilgsniu stebėjo būsimą auką. Širdis mušė tuo pačiu ritmu.

- Kietas tu? – O dabar ar kietas be „dūros“?

-„Bachūras“, apsiramink, viską galim pamiršti ir skirstytis. – suteneris pabalo.

-Sakai: „galim pamiršti“? – tęsė Matas ir lėtai perėmė ginklą į kairę ranką.

-Aš nepamirštu tokių kretinų, kaip tu... – Įkvėpk...

-Ei, nedurniuok – imk savo pinigus... – žaliūkas įkišo ranką į savo vidinę švarko kišenę, bet Matas nesitaikęs paleido kulką. Ji švilpdama pramušo sutenerio kaktoje mažą skylutę ir su garsiu trekštelėjimu ištaškė pakaušį. Kiaurai galvą perskrodusi kulka aptaškė šalia augančius baltus berželius tamsiai raudonu krauju. Bejėgis stambus kūnas taisyklingai atsilošė atgal, be gyvybės ženklų atsiklaupė ant kelių ir nuvirto veidu žemyn, į žalią miško paklotę. Lavono rankoje vėjo purenami šlamėjo Mato pinigai... Matas užsikišo ginklą už diržo ir priėjęs prie sutenerio kūno ištraukė savo pinigus. Nekreipdamas dėmesio į persigandusias merginas, jis greitai perskaičiavo krūvelę:

-Žąsinas... – 870 Litų tik iš tūkstančio... – 130 išleido?... – Kur kiti?..

Matas ėmė raustis lavono kišenėse. Tarp maišelių su narkotinėmis medžiagomis, surado dar keletą kietai susuktų banknotų krūvelių.

Perdžiūvusios samanos godžiai gėrė kraują. Net buvo girdėti, kaip į saulės nualintos žemės lopinėlį, sunkiasi raudona balutė. Jaunutė mergina užsidengė rankomis akis ir susigūžusi ėmė kūkčioti. O Marta visiškai neišsigando. Ji globėjiškai apkabino draugę ir guodė glostydama jai sudaužytą veidą.

Prablaivėjęs Matas sekundę leido sau pagalvoti, jog reikia atsikratyti visų... Bet vidinis žvėris jau buvo pagirdytas krauju, todėl viršų paėmė paprastas žmogiškumas. Matas žinojo, kad tos merginos niekada jo neišduos.

Jaunutė Erika ir Marta apsigyveno erdviame Mato bute. Po keletos savaičių Erika grįžo pas motiną į Kupiškįiš, kur, prieš porą mėnesių, ir buvo pabėgusi. Matas padovanojo jai penkiasdešimt tūkstančių litų ir nuvežęs į stotį paleido:

-Pamiršk, kas buvo, viską pamiršk. – Jei bus blogai, žinai, kur mane rasti – skambink.

-Ačiū, aš kada nors tau grąžinsiu...

-Nereikia, čia tau studijoms bus. – Žiūrėk savęs. Matas globėjiškai pakštelėjo merginai į kaktą ir švelniai perbraukęs ranka jos skruostą atsuko nugarą. Atsisveikinimų Matas niekuomet nemėgo.

Po kelių akimirkų Erika jau mojavo pro nuvažiuojančio autobuso langą, o Mato viduje buvo taip šilta ir gera. Jis buvo įsitikinęs, kad pakeitė merginos gyvenimą... Kaip gaila, kad negalėjo pakeisti savo paties... Sunaikinti viduje tūnančio plėšraus žvėries... Nuslopinti savo tamsiąją pusę.

Su Marta buvo sunkiau. Tas nuolatinis neramumas, nerviniai priepuoliai... Matas negalėjo su ja gyventi, pavargdavo kartu praleidęs dieną. Sukišo galybė pinigų psichoanalitikimas ir terapiautams, bet niekada neskaičiavo ir nieko nesigailėjo, nes pirmą kartą rūpinosi kažkuo kitu, o ne savimi. Erika jam rašydavo laiškus, pasakojo, kaip jai sekasi Klaipėdos universitete, pasakojo, jog susitaikė su motina, dėkojo už tai, kad Matas pakeitė jos likimą. Deja, Marta dėkingumo nerodė... Jai visuomet viskas buvo blogai.

Mergina greitai sušilo po vaikino sparnu, ėmė spekuliuoti nekilnojamuoju turtu, susipažino su įtakingais žmonėmis, pamėgo prabangą, galiausiai atsikratė narkotikų priklausomybės, ėmė sportuoti ir rūpintis savo kūnu.

Į Mato reikalus daug nesikišo, nes žinojo, kuo vaikinas verčiasi. Netikėtai Susipažino ir su Nikolajum. Netruko išsiaiškinti, jog Nikolajus gerai pažinojo buvusį Martos sutenerį – Igorį. Nikolajus nusamdė Matą keletui darbų.

Turtas merginai aptemdė protą. Pinigų reikėjo vis daugiau ir daugiau. Marta jautėsi su lyg nauja diena įgyjanti galios, pajuto, kad gali keisti kitų likimus... Pinigais kompensavo dvasinį liūdesį, vienišumą. Matas niekada nelietė jos - nenorėjo... Kartais Marta nekęsdavo jo, kartais nekęsdavo savęs...

...savo sesers nekęsdavo labiausiai. Su ja nebendravo nuo13-kos, nuo tada, kai pirmą kartą pabėgo iš namų. Nekentė jos visa esybe. Jos abi buvo lyg diena ir naktis, lyg pliusas ir minusas. Marta negalėjo pernešti net minties, kad turi seserį, kad sesuo pagrobė iš jos tėvų meilę, pasigviešė visą palikimą... Tiek pinigų...Po tėvų mirties susisiekė su ja, reikalavo savo dalies, bet negavo, sesuo ją į narkomanų reabilitacijos kliniką uždarė, o ji pabėgo iš ten... Jas siejo tik angeliški veidai ir liūdnas žvilgsnis.

Marta staiga prabudo iš prisiminimų ir nužvelgė Matą.

- Buvo už, ką ištėkšti. Viena šiukšle mažiau – nesureikšmino sutenerio nužudymo Matas

- Pasikeitei, Marta, labai... - tik nežinau į blogą ar į gerą? – tęsė jis toliau.

- Kodėl tai sakai? – Sukluso Marta.

- Ekonomika susidomėjai, studijuoti pradėjai, angliškai veblenti mokaisi...

- Tai kas čia negero?

- Ne, viskas čia puiku, bet man pradėjo nepatikti tavo santykiai su Nikolajum, pradėjo nepatikti tai, kad turi pinigų, kurių kilmė man neaiški. – Tu gal iš manęs uždirbinėji? – Kokia velnio tau reikia tos prabangos? – Visas šitas šūdas... - gali pakišti mane. – Iš, kur, Marta, pinigai?

– Ne gėles šiltnamiuose laistau, juk žinai...- Žodžiu, atsiribok nuo Nikolajaus, palik jį man, mes be tavęs puikiai surasim kalbą.

- Tai, ką tu, Matai, manai, kad aš tavimi naudojuosi, pinigus darausi su Nikolajum, už tavo nugaros? – Nedurniuok, aš puikiai žinau, ką dėl manęs esi padaręs ir visą gyvenimą būsiu dėkinga. – O pinigai iš prekybos nekilnojamuoju turtu gauti, juk pats matai, kaip stengiuosi, viskas pagal įstatymus...

- Tai mane ir gasdina, kad labai jau stengiesi. – Prieš porą mėnesių vieną tipą nukaliau, kūrį Nikolajus užsakęs buvo, o dabar to vargšelio butą pardavinėji. – Keista man, Marta, juk žinai, jog aš sutapimais netikiu. – Tu pakiši mane...

- Aš nežinojau to, Matai, nežinau, kieno nuosavybę pardavinėju... - Padėjau Nikolajui, o jis atsilygino...

- Būtent, dėl to ir prašau tavęs Nikolajui nepadėti, tegul padeda jam Dievas. – Jis potencialus lavonas, žmogus einantis per ploną ledą, neik jam iš paskos, nes kai įlūši manęs šalia nebus. – Tu nesuvoki, kur lendi...

- Tu žinai tai, ko aš nežinau?

- Mergyte, aš daug žinau, todėl ir vamzdį su savimi tąsausi pastoviai, todėl ir smilkiniai žyla, todėl ir širdis smarkiau ima plakti einant pro tamsų bromą. – Negyvenk mano gyvenimo, niekam to nelinkiu, o ypač tau, - turi progą pakilti iš visos tos nesąmonės – pasinaudok ja.

- Matai, nesijaudink ir neišsigalvok, ko nėra.

- Aš ir nesijaudinu... – Išeinu.– užsirakink.

Matas užsimetė ant pečių juodą odinį lietpaltį ir šūktelėjęs „čiau!“ atsidūrė už ažuolinių laiptinės durų.

–Pamėgo prabangą princesė – tyliai sumurmėjo pats sau nužvelgęs Žvėryno centre stovinti Martos nuosavą didelį namą... – Ne princesė, o tarka nelaiminga...

–Hm, mašiną gal jau naujesnę reiktų nusiprikti – kritiškai žvilgsniu paglostė seną, bet vis dar solidų savo mercedesą. – Ne, nepirksiu, nebegamina jau tokių gerų... - o, šitas dar ir su istorija...

Kaip ir visada po purvino darbo Matą užplūdo prisiminimai ir mintys. Prisiminė, kaip kraujo baloje mėtėsi neiškeisti kazino žetonai, kaip vaitojo merdintis žmogus, norėjosi save pateisinti, išplūsti žiaurų pasaulį, bet kuo toliau, tuo sunkiau tai sekėsi daryti...

„Sekėsi tam šmikiui vakar: linksminosi, gėrė, lengvabūdiškai taškė pinigus elitinėms prostitutėms, negalvojo apie rytdieną... ir tik „tekšt“ kulka į kaktą... Pasibaigė gyvenimėlis. Ne, ne gaila man jo... Tokių ne gaila. Reikėjo tik švariau viską padaryti, galėjau juk iš mašinos nukepti, į pakaušį, kam ten tą cirką surengiau net pats nežinau... Ech, kelintas man jis jau? Velnias, nuo kada aš nebeskaičiuoju? Gal matė mane kas nors?...Suims mane ir kameroje papirkti "zekai" pakars ant paklodės susuktos.... Nesuims jei iki šiol nesuėmė. Smegenimis darbus daryti reikia, mąstant... Bet ne per daug, nes rankos aptingti gali...

Ne, nevažiuosiu dar namo, nejauku kažkaip... Reikia išgert... - Kiek dabar?... Penkios. A, „kabaką“ žinau gerą. „Blemba“ ką aš vienas čia su savimi kalbuosi, stogas jau gal čiuožia?...“

- Mes už valandos užsidarom – sustabdė tarpduryje naktinio baro apsauginis.

- Man užteks ir pusvalandžio – stumtelėjo pečiu jį Matas.

Prisėdo prie baro, prisidegė cigaretę.

- Atsiprašome, bet pas mus nerūkoma – maloniu, švelniu, kiek kimiu, balsu įspėjo juodaplaukė mėlynakė barmenė.

- Manau, šįkart padarysite man išimtį, juk aš paskutinis klientas – pabandė surasti kompromisą Matas.

Mergina nusišypsojo žavia balta šypsena.

Apsauginis slėpdamas nepasitenkinimą pasišalino atokiau. Mato veidas jam atrodė kažkur matytas ir asocijavosi su kažkada lūžusiu žandikauliu.

- Man200 gramų. – sunki naktelė buvo – pamerkė akį barmenei Matas.

- Man irgi nelengva – Atsiduso mergina ir dirstelėjo į rankinį laikroduką.

- Tai įsipilk ir tu sau 100-tą. – pabandė juokauti vaikinas.

- Ne, turiu grįžusi numigti ir į paskaitas bėgti.

- Pagarba studentijai. - Aš irgi studijavau.... - mediciną.

- Beje, aš - Matas – ištiesė ranką pasisveikinimui.

- O aš - Meda. – padavė gležną moterišką rankytę mergina.

Matas, vaidindamas džentelmeną, pabučiavo ją... Ir išmaukęs stiklinaitę degtinės pamojo ranka – „DAR“.

Meda nužvelgė įžūlųjį klientą, griežtą jo apsirengimo stilių, lėtus ir orius judesius, ramų ir visą erdvę aprėpianti žvilgsnį, juodus į viršų sušukuotus plaukus...

-Gražus tavo vardas, Matai – susidomėjo neįprastu klientu mergina.

- Šventas – gudriai primerkęs akis, su cigaretės dūmu, išpūtė vaikinas ir tuoj išvydęs vizija, kurioje jis su aureole, krenkštelėjo.

- Na, ne į angeliuka, o į kipšą panašus tu labiau irdaktaro man visiškai neprimeni.– pašiepė Meda.

„Och, kokia valiūkiška ir graži, reiktu man tokios“ – pamąstė Matas, pajutęs ryškią merginos charizmą. – Dar ir flirtuoja su manimi....- Gal būt turiu šansą....

-Ai, neklausyk mano skiedalų – pervargęs jau esu... - Gal tave namo pamėtėti? - Man visai pakeliui būtų?

-Dėkui, bet ne šį kartą - manęs atvažiuos. – O tu jau nebegerk, juk už vairo esi. – švelniai subarė Meda ir pagrūmojo pirščiuku. Matas teatrališkai, dviem pirštais, pakėlė mašinos raktelius ir piktai pagrūmojo jiems.

-O gaila... -Pasimatysim dar. – Numetė ant baro 100 eurų Matas ir vėl pamerkęs akį atsistojo.

-Galbūt – paslaptingai šyptelėjo mergina. Ir atstūmė pinigus – valiutos nepriimame, baras vaišina.

-Nepyk už nepatogumus, tamstele – išeidamas pro duris paplekšnojo per petį apsauginiui Matas ir įkišo ta patį banknotą į viršutinę švarko kišenę.

Apsauginis ištraukė banknotą ir dar ilgai žiūrėjo prieš šviesą:

- Nepadirbtas... – stebėjosi.

Like! 2