makalajus blog

Maciau, kad kažkam kai liudna - kažkas kažką.

Mačiau tą galeristę,
O ji tikrai kažką,
Gal ne apie Viningą ar Dovydėną,
Bet apie spalvą tai - aha.

Kas yra spalva?
O linija?
Forma?
Siluetas.

Nėra. Kaip ir jo nėra. Ir kitų nėra. Nėra.
Sustok.
Nėra.
Nėra.

Mažiau žodžių,
Gal galiaus nutilsiu.
Mažiau.
Gal išgirsi.

Kaip miške,
Kai bijai šernų,
Taip ir čia.
Nusileidus uždangai plojimai.

Žinot, vakar užtemo dangus. Užtemo saulė. Ir taip, kaip niekada neregėjau. Gražu ar ne? Kažkas tobulo susiduria su kažkuom tobulo. Kiek romantiška. Tai galėjau mirti tą akimirką ir visi būtų prisiminę, jog tai nutiko dieną, bet naktį. Pasaulis pavogė iš lygiadienio valandą. Loop.
Loop. Loop.
Nebegaliu klausyti Pink floyd'u, jie manęs klausia vis - should we be closer? Closer? Closer? Ką?? Ne.
Ne. Ne. Ne. Tikrai ne... Savajį dievą pamiršau. Nors tikiu jo nepalikęs. Neprisimenu kada tai įvyko, kada pirmą kart rimtai pabandžiau atsiauginti tą pamestą savęs dalį. Nors koks skirtumas.
Vakar užtemo saulė... tiek...

Mėlina suknelė, pianino klavišai, rakursas, centras, atspindys nublizginoje atkaltėje ir bėgantys pirštai. Šopenas? Oi taip, menu Šopeną, grodavo ji mano palėpėje, kai nusileidus saulei nebegalėjau tęsti darbo. Mano namie niekuomet nebuvo šviesu. Netgi, mano namie niekada nesirodė saulė. O tiksliau, mano namai būta be langų. Bet niekada nesigailėjau negalys matyti kaip ji dingsta už horizontų, ar pasitikti rytais. Nesigailėjau, nes visuomet jutau ją savy.
Be saulės, nebuvo šešėlio, kuriame pasislėpti. Nebuvo ir nuo ko slėptis. Mano namai, buvo maža dėžutė su palėpe. Stalas, ant jo kėdė, ant kedės taburetė ir knyga - tai buvo manieji laiptai į dangų. Laptai,…

Per simta metu, bent jau taip man atrodo kartais.

O kai mane pakorė.
Greit sugrįžau į protą.
Buvau ežere.
Ėjau it Jėzus.
Kai mane pakorė,
Greit sugrįžau į protą.

Ežere tą nakt sklidėjo rūkas.
Ir aš buvau jau besibaigiąs,
Išsiblaivyti.
O jie mane pakorė.
Dar nespėjus tikros šviesos matyt.

O kai anie pakorė.
Greit sugrįžau į protą.
Tą naktį buvo rūkas,
Paviršiumi skildau.

Ką ten pakorė?
Mane, ar mano protą.
Kai sklidau.
Kai buvau aš,

* Šiandien ne sekmadienis.

Stovek viduryje dykumos, tarp jūros ir sausumos, pakilęs paukščiu suk ratus lyg grifas, o gal smek žemyn vanagu. Kaip mažiausias vabalas bėgiok tarp dulkėtų batų. Žvelk į žemę palčiai matančiom akim, priversk manąją galvą suktis. Alternatyvioje kompozicijoje būk viskuom ir nieku. Ir visgi šypsokis.
Būk čia, bet žingsniu toliau. žingsniau toliau, nei apie tave galvoja pati tavo "esybė". O po to parodyk ir man kaip tuom tapti.

Tai ne dažai, ir toli gražu ne šachmatai, bet viską sujungus, gautum abu.

ha. Prašau suprask, kaip TAU TAI SVARBU!

Vėjo viesulai, nešioja paskutines vasaros smilgas. Vaikai sukasi kostiumuotose jūrose. Mano dūmuose skęsta jūra. Atmerki akis. Horizontuose maišosi spalvos, varva dažai ant pievų ir tolimų vaikystės girių. Malūnų sparnai rėžia židrynę. Danguje lėktuvai kimbasi už rankų, o tu sakai, kad tai tiesiog nuostabu. Girgždantis žvyras po tavo padais, tave jungia su realybe ir tolima svajone. Svajone skirsti. O kaip ji sakė, savo rankose užsiauginęs sparnus smengi į žemę, kad pačiame širdies krašte rastum laimę ir kiltum kiltum kiltum!

Kartais traukia sugrįžti,
Nes vis lyg iš naujo ir iš naujo.
Bet niekuomet taip,
Taip pat - taip pat.

Kartais sako, kad mes
Už tų pačių rankų susikibę.
Nors mano rankos

Tai ką, tekėjo psichodelika?
Nes taip, mačiau ją.