makalajus blog

Taip nejučiom supranti, kad tavo vakaras, jau pasiekė Šopeną.
O ant stalo bliūdas, su beviltiškais grikiais. .
Užsistovėjęs butelis vyno. Ir šiukšlės ! Šiukšlės ! Š i u k š l ė s. . .
Dar vakar susitarėm, jog čia tik tavo gyvenimas.

Kartais, būna užmiegi, vidury visko,
Pabudęs, jau pasitinki Šopeną.
Jis nekaltas. Tik tu,
Kur tu nueisi jį išgirdęs?

Galiaus, ką rinksies?
Kai, kava seniai jau pasibaigus.
Ir grikiam vietos nebėra.
Šopenas groja, ir sujuda,

* Aš tyliai užmigau, o tu to nežinojai. Užmigau naktyje, kurią pats ir išgalvojau. Pakilo žvaigždės. Švietė jos tik man. Tą nakt. Naktį, kuria pats išgalvojau. Aš tylėjau triukšme. Jis tarsi saugojo man tylą. Buvau, ten kur vienoje paletėje liejasi visas pasaulis. Juokinga, kad tai tikrai yra tiesa. Ir tikrai nežinau... Tikrai nežinau ar tai buvo tiesa...

Žinai kartais tai tikrai nepakeliama. Kartais tikrai rodos jog tuoj išprotėsiu. Jog sprogsiu savyjeliū. Ir neliks mūsų. Nes mes būsim kažkada kartu. Nes kitaip, koia gi prasmė kentėt? Taip šiandien, tyliai laukiu kol pajusiu kad iš tikrųjų liūdna, nes kartais pamirštu būti žmogus. Kartais, būnu tik tas kuris laukia.
Nesakyk, kad tu būsi stebūklas. Nesakyk, kad tu. Nes stebūklo gali ir neįvykti.
Ir žinai, baisu, bet kiek ir bjauru, nes ištiesų, liūdna? Kodėl?
Tai tu ar aš?

Žinai, pakankamai baisu patirt tave.

Platoniškai išgyventi.
Sunku.
Tikrai nelengva ir neapsimetinėsiu, nemeluosiu.
Tu žinai.
Neiškeičiau Tavęs. Į nieką.
... Tiek ir to... Tik tiek, kad žinai...

Rašau toliau, tik kažkaip liūdna. Taip panašu, jog čia kažkur esti tas liūdesys. Žinot, galbūt tai neišvengiamumas. Seniai nenoriu matyti pasaulio, tokio, koks jis tariamai rodosi prieš mūsų akis. Galbūt, kažkas seniai jau pasiglemžė mano rojų ir todėl nebenoriu juo tikėti. Galbūt, neesti rojus man. Gal ne tokio modelio gaminys esu. O gal brokuota serija.

Betkuriuo atvėju. Dabar beprotiškai ramu. Ir liūdna.
Žinau, laikas tiksi ir artėja tas pusė velnio metas. Jaučiu kaip viskas intensyvėja, o viskas tik tai - kas mano galvoje. Jaučiu, kaip nėra vietos, kurioje tiesiog pasilikti. Jaučiu ieškant ir laukiant.
Tas jausmas, galbūt neišvengiamumas. Galbūt jutau…

Nu ir ka povelniais?? O mano pasaulis pazysta sarkazma.

Kaip dvi viena pro kita praplaukiancios zuvys, sykis nuo sykio ziopteli ir pro ju lupu krastus pakyla sviesus zalsvi oro burbuliukai. jos lyg ir sukasi ratu, lyg akimirka, o gal ir amzinybe. Po sekundes tai buna jau naujas susitikimas. susitikimas be pradzios, o tuo paciu be pabaigos. Ir pasaulis pasikreipia i kampu, sulauzom fizika ir pamatom zeme daugiau nei duoda tos trys dimencijos. kai krenta i vandeny karsti ochros spinduliai ir ju atspindziai nuo dumbliu visa ka nudazo silta samanine spalva. ta akimirka mano galvoje luzta garasas, kaip mazos bangeles…

Nekalbant apie tai kas galėtų būti, galim paklausti kas buvo. Bet iš esmės.

Prisimenu tris etapus.
Virtuvė /Kamurkė
Vonia / Kamurkė
Balkonas

Taip prisimenu,
Man dvidešimt metų, netikėtai sužinau apie galimybę palikti senį, tuo metu intensyviai tapiau sau didžiulio formato paveikslus. Visas dažuose, sumanau jog reikia parašyti knygą, nors net neįsvaizdavau kaip tos knygos rašomos. Nieko nesakaitęs, apsikabinęs porą knygelių, pradėjau ieškoti kelio ištikrųjų pasakyti ką galvoju, nors ir pati idėja buvo rašyti iš natūros - niekada nerašiau apie natūrą. Tai buvo knyha apie jaunuolį. Kambarį, stotyje. laukianti svajonės issipildymo. Kažkas toliau. Galvoje vis dar garavo buvusi meilė, ir jos likučiai, pakampiuose nuotraukos, paslėptos arba kaiptik, kad vis stimuliuotų. tuo metu jutausi, lyg neščiau ant pečių visą tą milžinišką prisiminimą, suvoktos sistemos,…

Sako, jog norėdamas tapti geru rašytoju, negali būti rašytojas. Todėl nesprendžiau būti tapytoju. Tad kad nereiktų tapyti - rašau. Oi atleiskit - kad nebūti rašytoju - čia, tapau.
Kaip sako, Lugio nėra, o man dar liko gyvybė viena, ir du kambariai.
Tebunie.

Stotis. III

Kur ten viskas baigėsi?
Lyg ir papasakojau,
Baigės nuo skausmo, bet žinot jis priverčia pasijust gyvu, net jeigu tai ir tėra adata į žandą.
Taigi, nesinori kapstytis toliau po praeitį, kurios seniai nebeliko ir kaip Hunteris būtų gal pasakę, užlipęs ant tos aštrios kopos atbrailos, žvelgdamas žemyn ir horizonto link, ten prie jūros, gal net Olando kepurėj,…

Tu pabyri. Tu nežinai, kas tu. Tu nevisai tu. O tu...
Byri. krenti. krenti. trupi. byri. lyji. garuoji. byri.
Tu pabyri, ir nežinai ką tai reiškia.
Tu. ai kas tu?
Kur tu? tu. kas tu. tu.... ai, tu.