Niekada nemokėjau prisileisti žmogaus. Visuomet maniau, kad tai beproto laikina, ir neturiu kada švaistyti savo laiko kažkokioms nesąmonėms vadinamomis: jausmais. Nesupratau viso to reikalo prasmės, ir mano nuomone tai tebuvo šlamštas, kuris visiškai nereikalingas mano gyvenimui. Juk jau esu pasimokiusi, ką reiškia kai visdėlto, bandai leisti žmogui save suprasti, kai žmogus po menką žingsnelį eina artyn prie tavęs, o poto kai viskas atrodo vos ne kaip iš filmo nužengęs scenarijus, tas žmogus spjauna tau į veidą ir išeina nepaaiškinęs absoliučiai nieko, tik kaskartą išeidamas palieką įjungtą šviesą, lyg kartodamas: aš dar sugrįšiu. Ir sugrįžta, praleidęs kelioliką vakarų su kažkuo kitu. Grįžta sakydamas: man reikėjo laiko. Ir kiekvieną kartą viskas vis taip pat. Iš naujo, kaip užburtas ratas iš kurio ištrūkti beprotiškai sunku, nes kiekvienas žmogaus grįžimas, atima dalelę senosios manęs, kai rėkiau visam pasauliui, jog man ant jo nusispjaut.

Bet galiausiai...Kai mano gyvenime jam nebelieka vietos, atsiranda kažkas kitas. Ir vėl, dar kartą mėgina išbandyti ir nugriauti mano katik atstatytas sienas nuo viso mane supančio supuvusio pasaulio ribų. Ir sugriauna. Iš lėto, laikui bėgant jam pavyko. Mano siela tapo jam prieinama vieta. Tam žmogui pavyko prasikasti iki manęs arčiau, nei arti. Tai buvo sunku. Beprotiškai. Su mano kaprizais, intrigom, ašarom, riksmais ir nutrūktgalvišku bėgimu nuo visų, tų kurie nori pažinti.

Bet jo neatbaidė niekas. Nei mano tikinimai jam, kad jis daro didelę klaidą, nei bandymai jį atstumti, nei ašaros dėl kito žmogaus. Niekas.

Ir jam buvo nusispjaut į tai, kad aš nieko neatsakau į jo žodžius: myliu ir man tavęs reikia. Jam tiesiog tai nerūpėjo, nes jis tenorėjo man suteikti džiaugsmą, nei jei aš būsiu laiminga, jam nereiks iš manęs daugiau nieko. Niekaip nesupratau, kaip jam tai išeina. Ir kartojau jam: tu visiškas idiotas, kad nori būti su manimi, kai rytojaus nėra, nėra absoliučiai nieko. Gal rytoj aš pabudus pasiųsiu tave toli, ir nenorėsiu akyse matyti nieko, įskaitant ir tave.

Jo neatbaidė niekas, ir jis tapo žmogumi suvaldžiusi žvėrį. Ir aš tapau švelni,. Ir praėjusį vakarą jau aš mokinau jį, atskleidžiau jam subtilybes ir kalbėjau apie viską padėjus galvą ant jo peties. Ir jis visdar man nusileidžia, bet ne taip kaip visi. O tik argumentuotai ir aš privalau jam įrodyti, jog esu teisi. Vakar iškaulyjau vieną jo prisipažinimą, kad jis klydo, ir kaip prizą jis gavo pakštelėjimą į skruostą. Ir tik būdama su šiuo žmogum aš tampu tokia, kokia būti niekada nemokėjau. Pagaliau galiu pasitikėti, ir žinoti, kad atėjus naujai šiandienai jis nedings nepaaiškinęs nieko. Dabar liko klausimas:tik ar nedingsiu aš pati.. Nes likimas mūsų kelius išskiria bent metams.

Bet jis žino, aš jam sakiau, nes noriu būti sąžininga, jis to vertas.