MicMi blog
28, Kaunas, Litvanija
09.02.2015
Man atrodo. Aš bijau tapti pigi.
Žmonės pernelyg arti priėjo prie manęs. O rašymas, jis dingo. Nepalikau nieko sau, apart tų rytinių ritualų su kavos puodeliu ir smilkstančia cigarete rankoje. Liko tik žvilgsnis į tolį įpučiant dūmus į plaučius ir drebantys nuo šalčio pirštai. Keletas prisiminimų, mintyse prabėgančių taip greitai, jog nė pati nespėju jų aiškiai pamatyti.
Baisu. Nepalikti nieko sau. Per daug atsiduoti kitiems. Žmogaus rankose tapti pažeidžiama.Tai ne man. Negaliu sau to leisti. Nenoriu. Šį vakarą net nupurto nuo tokios minties. Noriu būti vilku. Man nereikia nieko. Aš viską galiu pasiimti pati, galiu pati ištverti naktis, nes rytai...., jie…
01.07.2012
Noras, svajonė, begalinis troškimas-nustoti laukti. Nebepagauti savęs žvelgiant į praeitį ir klausiant :"o kas jeigu jis grįš? Jei vėl apvers mano gyvenimą aukštyn kojom?". Nebegalvoti:"o kas jeigu..."
Noriu padėti tašką po jo vardu. Ne tik sakinyje, bet ir savo gyvenime. Tam, kad vardai tų kurie stengiasi dėl manęs dabar, ir mano laimės ateityje būtų rašomi iš didžiųjų raidžių.
Kad jie nebebūtų To žmogaus šešėlyje.
Noriu, kad jis sutiktų žmogų su kuriuo būtų toks laimingas, koks su manimi nebuvo..., ir būti negalėjo.
Tada ir aš nusišypsosiu nesuvaidinta šypsena, nusivalysiu ašarą ir būsiu laiminga. Laisva.
Išlaisvinta iš savo pačios pančių.
Aš nuoširdžiai manau, kad tai padėtų…
