Taip būna, kad šviečia saulė, ir atrodo, kad dangiškosios jėgos padarė viską, kad mes, žmonės, džiaugtumėmes gyvenimu. Nei vieno debėselio, šiltas vėjukas, paukščiukai ant medžių... Namų langai ir gatvės žibintai atspindi saulutės šviesą, nešdami mums šilumą bei ramybę...

 Taip būna, kad mus gąsdina perkūnijos, apsiniaukęs depresinis dangus nusišviečia netikėtomis, didingomis blykstėmis, apatija, perduodama supykusio dangaus, veržiasi į mūsų kūnus, ir geriausia, ką galima daryti, yra klausytis lietaus. To prakeikto, liūdesį nešančio lietaus...

 Oras permainingas. Ne mes jį reguliuojame. Žmonės irgi permainingi, ir jų mes irgi negalime paveikti...

 Taip būna, kad jie mums įgrista. Kad jie vaikšto mums iš paskos, kai mums norisi ramybės ir kiekvienas, kas yra šalia, tiesiog erzina. Jie aiškina mums savo problemas, bėdas, išgyvenimus, mes klausomes, ir mums plyšta galva. Mes linksime galva, tuo pat metu galvodami apie savo rūpeščius...

  Taip būna, kad mums jų trūksta. Kai mes einame vieniši, gatve, arba kas dar blogiau, liūdime kažkur kampely, ir tie, ko mes norime, vis neateina, neparašo... Einame iš proto, perrinkinėdami variantus, kodėl taip yra...
 Mes gyvename. Juokiames, verkiame. Tylime, plepame. Klausomes, juokaujame. Kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką, mes einame savo tikslų link. Kartais atrodo, kad aplink mus užauga neįveikiamos sienos, ir silpnesni bando eiti palei jas, kol galų gale siena baigsis. Taip gali ir visą gyvenimą eiti... Kvailesni suklumpa prie jų, ir ašarų pilnomis akimis nužiūrinėja tą kliūtį, galvodami, kas padėtų ją įveikti. Dažniausiai niekas nepadeda...

 Stipriausieji gi tiesiog daužo tą sieną, tol, kol ji nepasiduos. Atrodo, kad tai neįmanoma, kad tai kvailystė, kad tai netgi sadomazochizmas kažkoks. Išprakaitavę, kruvini, pavargę, jie prasimuša kelią toliau. Sekanti siena pasiduos lengviau. Galų gale, gyvenimo išmokyti, jie turi plieninius kumščius, ir niekas jiems nesutrukdys. Jie nieko nebijo, jie kaip Akropolio mitiniai titanai, yra visagaliai.  Galų gale jie pasiekia Everesto viršūnę, ir su šypsena veide nužiūrinėja tą pasaulį, iš aukštai. Iš aukščiausiai. Tą pasaulį, kurį užkariavo.

 Mums kažko pastoviai trūksta. Mums trūksta meilės, o ją gavus, mums trūksta  poilsio nuo meilikavimo. Mums trūksta pinigų, o jų turint, trūksta laiko juos išleisti. Mums trūksta dėmėsio, o juo pasisotinus, norime ramybės. Mes norime šokti, o prisišokę, norime į šiltą lovą. Gulėdami lovoj, ar šaltą žiemos vakarą sofoj, mes norime pasiausti kurnors šokiuose, kur yra karšta, kur temperamentas ir emocijos liejasi per kraštus...

 Viskas gerai. Man to visada trūksta. Bet apie tai negalvoju. Prisipažinsiu, apie ką išties svajoju kiekvieną vakarą - tai kai turi mylimą žmogų, ir gali padėti galvą ant jo krūtinės, besiklausiant to svaiginančio, ir vienintelio Tau rūpinčio ritmo šiame įdomiame ir įvairiapusiškame pasaulyje. Jo širdies ritmo... Brangiausios pasaulyje širdies, su kuria nekonkuruos jokie milijonai, jokie draugai, jokie vakarėliai, jokia šlovė... Mylimos širdies.

Like! 10