Dober blog

Dober
37, Vilnius, Litvanija

Vaikai, o po to ir jaunimas, yra skirstomi tik į dvi kategorijas - tie, kas gali, arba tie, kas bijo. Nuo pat pirmo išėjimo į kiemą, kiekvienas vaikas turi du variantus - arba jis padarys kažką, arba ne. Ir tas lydi jį per visą gyvenimą.

Emka, nors ir buvo jaunesnis už mane kažkur 15 metų, visgi užaugo tam pačiam kieme, todėl mes jį pastebėjome gana anksti. Vaikis tėčio neturėjo, nes anas savo laikais gerai prilupęs degtinės supainiojo balkono ir lauko duris. Baisi mirtis - jie gyveno pirmam aukšte, jis iškrito pro balkoną ir sušalo pusnyje. Mama lyg ir dirbo pagal legendas penkiuose darbuose, bet to tiksliai dabar nepamenu. 


Emka labai mėgo mėtyti į krepšį ir žaisti futbolą pats su savim tarp medžių tuo pačiu, krepšinio kamuoliu. Kadangi visas jaunimas, susirinkęs stadione, kur jis užsiiminėjo tokia saviveikla, iš esmės gėrė ir žaidė kortom, tai Emka atrodė kažkiek keistai visoje toje suirutėje. Merginų gretose tas ypatingų dividendų nenešė, bet mums, vyresniems, jis pasirodė įdomus. Taip diena po dienos, ir susipažinom.


Jis laikėsi stipriai. Buvo savo vietoje, nebandė įtikti, kažkoks savyje užsisklendęs vaikas. Tokie sudaro gerą įspūdį - išgeria keletą gurkšnių degtinės - tyli, pritariančiai linksi galva, pastoviai klausosi, nieko nekalba. Idealus sugerovas. Mes jį iškart pradėjome mokinti gyvenimo - ką reikia daryti, ką reikia sakyti, kaip sakyti, ko nesakyti, kas gerai, kas blogai, atrodė, kad jis visą tą sugeria it kempinė - nes visada tik linksėjo galva. 


Ilgainiui atsirado kažkoks jo…


Visos istorijos turi savo pradžią bei pabaigą. Kadangi pasakosiu ne savo istoriją , reikia įgyti Jūsų pasitikėjimą, pasidalinus kokianors paslaptim apie save. Ką gi, kažkada, jaunystėje, ganėtinai daug laiko, o ir šiaip, gyvenimo, skyriau narkotikams. Ne patiems sunkiausiems, bet vistiek. O kadangi žmogus, kurio istoriją noriu papasakoti, dėl objektyvių priežaščių pats ja pasidalinti negali (jis mirė),, teks skaityti/klausytis mano interpretacijos.


Karoliniškės, kaip ir visi kiti miegamieji rajonai, niekuom nesiskiria nuo tų, kuriuos matėm filmuose datuojamuose 1970 metais. Tiesa, niekas dabar domino nelošia, apart piliečių, kurie nuo tų pačių 1970-ųjų geria vyną iš plastikinių butelių (Chateaux Anychshey) ir žaidžia tą domino toj pačioj vietoj


Bet socialinis tinklas likęs - manęs nebuvo keletą metų Lietuvoje, grįžęs namo, susitikęs su draugais (ne, ne domino žaidėjais), jau žinojau, kur įsikėlė gražios studentės, koks diedukas mirė, kam priklauso apynaujė Audi tėvų kieme. Pastebėkit, kalbu ne apie pažįstamus - o šiaip, apie rajono gyventojus. Kadangi mes čia visi gimę. Na gerai, atvyko nauja šeima iš kokio Rokiškio, bet jų sunus lanko baletą kartu su draugo dukra, ten ir susipažino, ir tt ir tt. Jeigu Jus dar nepriklausote savo rajono socialiniam tinklui - patarčiau nustoti dėlioti dėliones vakarais, skaityti knygas, kurių prasmės nesuprato net jų pačių autoriai, ir eiti bendrauti su kaimynais. Galima pradėti nuo lengviausiai įveikiamų - TIK NE VAIKAI. Pensininkai...po to pasisveikinsit su jais bekalbant ir su savo tėvų amžiaus žmonėmis, ir tt. Vaikų geriausia nekalbinti, nes tai kelia įtarimų Jūsų adekvatumu. Šiaip aš gan įtariai ži0riū ir jei mano močiutė gatvėj kalba…


Saulėtekis. Ne tas, kuris rajonas, o tas, kuris gamtos reiškinys. Lyg ir pavasaris, o gal net ir vasara. Bet ne geguže. Niekas jau neprisimins, ką ten kalendorius rodė, o siaip tai net nėra labai svarbu. Svarbiausia, kad tokį gražu, ganėtinai šilta ir jauku rytą, tekant saulei ir besigirdint miško osimui kažkur fone, jis užbaigė skaityti eiline knyga.


Knyga gera, jeigu kam idomu. Mazasis princas, Egziuperi taip sakant. Jam 29, o skaito Mazaji princa. Turint omeny, jog tai sestadienio rytas, o uz sienos ka tik baige dulkintis nepilnamete kaimyne su savo draugu hipsteriu, gaunasi kad ir menka, bet visgi likimo ironija.…


Pastabus skaitytojas del to ir yra pastabus, jog pastebi visokius ten neatitikimus tekste. Na bet atleiskit - man dabar krapstyt ta visa istorija gabaliukais is ivairiu saltiniu, o pastabus skaitytojas megaujasi savo vaidmenimi ir jam aplamai nusispjaut, kame cia reples.


O juk reikalas ivyko rimtas. Cia ne tai kad kokios vestuves kokiuose Birzuose butu atsvestos, ar kokios sermenys prie Jurbarko, ne. Cia manau, svarbiausia ne neatitikimu ieskoti, o pabandyti suprasti, kas visgi ivyko. Jeigu Jums idomu, pats autorius nelabai suprato, kokia moraline arba bent jau praktiska verte turi sita visa istorija. Gal net veltui mes cia visi gaistam laika.

Visgi, musu…


Gyvenime būna taip, jog kažkur bėgame, lekiame, skubame, apsikrauname rūpeščiais ir smulkmenom, kuriąs reikia kuo greičiau sutvarkyti - ir kuo toliau, to jų mūsų gyvenime daugėja. Daugęja situacijų, kai privaloma elgtis instinktyviai, automatiškai - ir tuo pačiu kuo geriau susitvarkyti su savo užduotimis. Asiranda vis daugiau tų, už ką esame atsakingi, ir kurių negalime pavesti - todėl lyg meteoritai ir kometos, skrodžiančios naktiniu dangumi, lekiame pirmyn, i šviesią ateitį...

Bet tose dienose reta būna tokių akimirkų, kai gali ramiai atsipūsti, skirti akimirką pačiam sau, ir pagalvoti - ar tai, ką darai, yra gerai? Ar tos užvakar dienos klaidos vakar buvo…


25.09.2010

Po gero, rūstaus tokio lietaus, pasirodžius vaivorykštei, aš akimis, lyg teptuku, išpaišau dangų visomis vaivorykštės spalvomis. Tada akimirkai užsimerkiu, šypteliu, ir atmerkęs akytes, mintyse parašau tame spalvų žaisme Tavo vardą, nepamiršęs mažos, bet mielos, ryškiai ryškiai raudonos širdelės kamputyje. Tada suprantu, jog labiau to dangaus nenuspalvinsiu. Nes neįmanoma labiau. Visos spalvos panaudotos, emocijos išlietos, belieka tik prisimerkti ir mėgautis.

Mėgautis tokiu dangum, kokį turime. Galbūt kažkur spalvos per sodrios, kažkur Tavo vardo raidelė kreiva, o kamputyje išvis netyčiukais teptelėjau juoda spalva... Bet net ir juoda spalva margame gyvenime, jeigu jos aišku, nedaug, gerai dera. Nes jeigu nėra bent trupučio…


04.12.2010

Gyvenime tokia diena buna tik viena karta. Tokia, kaip siandien.


Prisimenu, kaip atėjai pas mane. Karštas vasaros rytas, žalumoje paskendusi aplinka, mažiukai paukščiukai ant medžių, tarsi specialiai tai progai pasiruošę čiulbėti magiškus garsus. Giedras dangus, išdidi karšta saulė, bailus katinas po kaimyno mašina - kai laukiau Tavęs, jau žinojau, visa tai ne šiaip sau. Visa tai tik didelės, laimingos istorijos pradžia...

Paskutinį kartą žviltelėjęs į veidrodį, pasiruošiau sutikti žmogų, reiškiantį penkių raidžių derinį. Ruošiausi pasitikti Tave, Edita. Gražaus, netgi drįstu sakyti, geismingo vardo šeimininkė atėjo pas mane taip, kaip ateina Svajonė sapno metu. Nepaisant viso aplinkos, gamtos grožio, Tu pasirodei lyg vaivorykštė po ilgo, depresiją keliančio, lietaus. Tą akimirką, kai…


22.01.2010

Meilė, kuri dar vakar liepsnojo žaismingai, šildydama viską aplink, negali būti užgesinta vienu spjūviu. Žmogaus, kuriam tos šilumos nereikia...

Meilė, kuri yra plati kaip vandenynai, didingi bei beribiai, negali būti išgerta vienu gurkšniu. Žmogaus, kuris yra nepasotinamas...

Meilė, kuri yra stipri ir tvirta, tarsi Himalajų kalnai, negali būti perstūmta kitur. Žmogaus, kuriam tai kelia nepatogumus...

Meilė, kuri buvo subrandinta ir kantriai užauginta, kaip amžinieji ąžuolai, negali būti nukirsta. Žmogaus, kuris pasimetė ąžuolų miške...

Meilė, melodinga bei kukli, tarsi kanarėliai ant palangės šiltą vasaros dieną, negali būti užtildyta. Žmogaus, kuris prarado klausą dar vaikystėje...


Bet meilė gali mirti tą pačią akimirką, kai vienas iš…


17.01.2010

Siauras, baltas miltelių takelis ant stiklinio stalo. Kaistantis vanduo arbatai, susuktas popieriukas, skirtas įtraukti miltelius į nosį. Narkotikai, o taip. Baltas takelis, kurio pabaigoje - vartai į kitokį pasaulį. Į pasaulį pagal Jus. Tokį, kur šilta ir gera, linksma bei įdomu. Užvirė vanduo. Įtraukiau miltelius į nosį. Galvą biški į viršų - tuoj ateis siekiamas efektas. Tuoj viskas bus kitaip, nei buvo prieš dešimt minučių.

Ieškodamas cukraus, atkreipiau dėmėsį į vaikus, žaidžiančius kieme. Pradinukai, linksmi ir energingi. Kažką šneka, šneka, po to pabėgioja, pasijuokia. Viens kitą pastumia, po to pasipyksta, ištiesia viens kitam ranką, vėl juokiasi... Prisiminiau, kaip mes irgi…


← prethodna 1 2 3 4 sledeća
Blog
Blogovi se ažuriraju svaka 5 minuta