Negaliu drąsiai sakyti kada tai prasidėjo. Galbūt būtent jau tą akimirką, kai įstojau kartu su Džeikobu į tą prakeiktą draugiją. Galbūt biški vėliau, kai mirtinai sušąlę, bėgiojome po Varėnos miškus žiemą, ieškodami tų, kam labiausiai reikia mūsų pagalbos. Tai matyt įvyko dėl reklamos.

 Džeikobas seniai man stūmė gruzą prisijungti prie kokios nors organizacijos, kuri kąnors gelbėja. Paėmę alučio ir čipsų, bottle'ą degtinės, įsitaisėme patogiai kėdėse (deja kėdė buvo viena, tai Džeikobui teko pasitenkinti įsitaisymu ant grindų) prieš kompiuterį, ir pradėjome ieškoti įvairių draugijų. Į ką kreipėme dėmėsį ieškodami? Aiškų, visų pirma domino moterų skaičius joje. Deja, dažniausiai mūsų partneriais ir bendražygiais būtų buvę visokie spuoguoti, plaukuoti ir nesiprausę gamtos mylėtojai.

 Tokia perspektyva neatrodė kaip gyvenimo tikslas, todėl mes neskubėjome. Žinote, ir aš ir Džeikobas esame rimti baxuriukai. Mūsų nervai kaip plieninės konstrukcijos, mes rankomis daužome gelžbetonį, galvomis - stotelių stiklus, pirštais galime maišyti cementą. Mes rūstūs ir rimti, mūsų negąsdina nei komunistai, nei prancūzų žostkas hiphop'as, nei ilgakojes pupos.  Todėl mes rimtai ieškojome, kam galime padėti, ir galų gale Džeikobas sušuko - Aurika! -. Taip, mes užklydome į pažinčių portalą, kur mano draugužis pamatė savo vaikystės meilę, Auriką. Praleidę ten keletą valandų, ieškodami kokios nors simpatiškesnės mergaitės, apsiraminome ir tęseme tų, kam galime padėti, paiešką. Ir staiga Džeikobas sušuko - Eureka! - kas galėjo reikšti tik vieną - mes radome tai, ko ieškojome.

 Tai buvo TBGO, rimta organizacija. Mums viskas patiko - ir tai, kad misija buvo gelbėjimas nuo mirties tų, kam to labiausiai reikia, pagalba tiems, kas jos šaukiasi. Visi tame puslapyje buvo pasiruošę paaukoti savo laisvalaikį ir vos ne gyvybę kilniam tikslui. Galų gale radome ir iššifravimą, ką reiškia tas TBGO. Trumpakailių Burundukų Gelbėjimo Organizacija. Taip, tai atrodė baxūriškai. Čia Jums žinokite, ne kokie nors ten TV Pagalba su raudonais kombinezonais, tai kitas lygis.

 Ir gavę žinią, kažkur ten apie Sausio mėnėsį, kad burundukams dabar ypatingai sudėtinga, mes nuskubėjome į jau minėtus Varėnos miškus. Tai buvo nežmogiškos sąlygos - aplinkui nei vienos gyvos sielos, nežmogiškai (tiksliau, netgi neburundukiškai) šalta, velniškas vėjas ir visa kita - ir tik mes su Džeikobu, galintys padėti vargšams burundukams. Mes brovėmes į miško gilumą, įsivaizduodami, kaip mažiukų burundukų šeima, drebėdama po medžiu, savo mielomis akytėmis žiūri į tolumą, laukdami mūsų - savo superherojų.

 Nes tai kilnus tikslas. Nes jiems reikėjo mūsų. Mes turėjome riešutų bei čipsų, jei jie išalko, bei brendžio - jei jie mirtinai užšąlo. Arba jei jiems liūdna. Nuo brendžio visiems darosi linksmiau, netgi burundukams. Džeikobas, kuris beje joks ne Džeikobas yra, o šiaip - Jokubas (bet Džeikobas skamba baxuriškiau ir šiuolaikiškai)... Taigi Džeikobas netgi žadėjo jiems padainuoti kokią lopšinę, kad jie ramiai užmigtų, nors mes abudu puikiai supratome, kad tai padaryti bus sunku - kaip buvo parašyta puslapyje, traumuoti nuo šalčio burundukai sunkiai užmiega...

<to be continued...>

Like! 15