Būna taip kad visas mūsų gyvenimas eina šuniui ant uodegos. Arba katei po uodega. Arba dar kurnors, bet tikrai ne ten, kur turėtų eiti. Dabar kalbu ne apie tą atvejį, kai Jūs, būdama kokia 8-oke, nelaimingai įsimylėjote kokį Petriuką 9-oką ir užsidepresavus bandote nusižudyti išgėrus net visas penkiąs aspirino tabletes. Ir gulite taip sau ant sofos, aimanuojate tam kad paskutinės Jūsų akimirkos Žemėj atrodytu kuo tragiškiau, ir galvojate - man nėra dėl ko gyventi, todėl aš palieku Tave, pasauly. Atsidustate paskutinį kartą, palenkiate galvą ir...ir nieko. Dar gyva.

 Kalba eis apie labiau globalius dalykus, tai yra mano pavyzdžiu buvo taip, kad aš planavau kad kažkur 25-erių pas mane bus mano nuosavas namas, žmona miela, vaikelis ten koks lakstantis po parketą ir rėkaujantis "šokoledo!", mašinikė garažiuke kokia naujesnė. Bet deja, kadangi kalbame apie 2007-ųjų vasarą, tai aš puikiai supratau, kad globaliai ar ne globaliai, aš nieko gero nepasieksiu ir neturėsiu. Geriausiu atveju gausis bendrabutis, peroksidinė kasininkė iš Maksimos ir dviratis koridoriuj.
 Ir vat su tokiomis, nelabai optimistiškomis mintimis gyvendamas, aš vartojau dar labiau. O po to kai pradėjau vartoti dar labiau, tai atėjo toks laikotarpis kai pradėjau vartoti dar labiau nei labiau. Bet kaip visada būna gyvenime (ir mano draugams taip buvo) atėjo kažkoks vos ne Marijos apsireiškimas, ir man labai pasisekė gyvenime. Gavau darbą projektų vadovu vienoje reklamos agentūroje. Dabar paklausite, koks Tu narkomanas buvai, jeigu Tau tokius darbus siūlo? Na matote, taip būna, kad netgi inteligentiškai atrodantys žmonės iš tiesų vartoja.

 Prisimenu, tada parašiau vienam draugui, po to pokalbio dėl darbo - viskas seni, dabar aš neniuxinsiu. Viskas bus ore. Ir jis patikėjo. Ir aš pats patikėjau. Ir pradėjau ten šliaužioti į tą darbą rytais, išgėręs ryte kavutės ir keikdamas visą pasaulį, kad šiais laikais verslaujančiam jaunimui gyventi sunku. Aš žinot, toks kaip tarakonas esu, prisiderinu prie betkokių sąlygų per trumpiausią laikotarpį. Po to gavau algą, o tėvai mostelėjo ranka ir pasakė, kad esu jau suaugęs ir savarankiškas, ir galiu gyventi vienas. Ir atidavė man kažkada žadėtą butą.

 Ir aš ten pirmą mėnėsį labai gražiai viską dariau, aha. Kaip koks viengungis toks išsvajotas iš filmo, tvarkiaus, kariavau su tarakonais, pas mane ateidavo kažkokie ten kaimynai, kaimynės, kažkokie giminaičiai ten atsitempę buvo, o aš visas toks šaunuolis, nevartojantis, ir išvis beveik primiršęs ką reiškia narkotikai. Ir visi taip šypsosi, tokie patenkinti, Jonas išvis atrodo kaip asmuo, simbolizuojantis viso pasaulio džiaugsmą ir laimę.

 O po to narkotikai grįžo. Negaliu tiksliai pasakyti kas ten buvo kaltas, ar aš, ar pati ta medžiaga, ar brolis, kuris jų man atvežė, ar pasaulis visas kažkoks neteisingas yra, ar kokia Marytė iš gretimos gatvės man taip nepatiko kad iš nuoskaudos nusprendžiau užvartoti. Bet taip padariau. Ir prasidėjo baisiausias mano laikotarpis gyvenime, kai vartojime, pyktyje, agresijoje manęs jau niekas negalėjo sustabdyti. Tai buvo klasiškas vartojimo laikotarpis, toks grynai narkomaniškas, tiesiogine to žodžio prasme.

 Lygi šiol nesuprantu, kodėl nepasinaudojau galimybe gyventi gražiai ir gerai. Tai ko gero, yra žmogiška, bijoti gyventi gerai, ir stengtis sėdėti šudė. Juk ten taip šilta ir įprasta būti. O kad išlikti sveikam, geram ir šauniam, juk reikia stengtis. Tam, kad būti blogu, daug nereikia. Keletas gramų ir Tu jau toks.

VI dalis bus labai sudėtinga. Ir jos daugelis nesupras. Bet jos, kaip ir iš savo gyvenimo, deja, aš išbraukti negaliu...

Like! 46