Štai diamons parašė kad gražiai rašau apie meilę. Ir taip ant smūgio, kaip sakoma prisiminiau, kad daug kas rašė gražiai apie meilę. Prasibraukime pro nesibaigiančias interneto platybes, pro tą patį point'ą, kuriame begalė gerų (ir nelabai) istorijų apie meilę, apeikime tuos visus serialus meksikietiškus ir braziliškus, atsisukime nuo Holivudo pasakiškų love story, ir pažvelkime į didžiuosius metrus, į tikrus žodžio kalvius, į pasaulinius literatūros grandus. Ką jie rašė? Apie meilę.

 Tristanas su Izolda, Romeo su savo Džuljeta (kurią aš taip pamilau kad jos vardu netgi vaikystėj pavadinau savo šunį), Dantes blūdijimai po pragarus ir kitas vietas, kur pateksi šiais laikais tik gerai parūkęs žolytės. Kokybiškos žolytės. Puškinas, Mickevičius, kiti mūsų aplinkinių šalių žodžių žongliuotojai - dauguma rašė apie meilę. Dauguma pasižymėjo būtent netikėčiausias epitetais, įmantriausiomis metaforomis, skirtomis apibudinti tą jausmą.

 Ir vat jeigu taip logiškai pamąstyti, na kaip mes mėgstam, XXI amžiuj. Įsivaizduojam kad atsisėdam kine į minkštą krėslą. Ir prieš mūsų akis, na tarkim seanso pradžiai, išdygsta štai koks vaizdas.
  Sėdi du indai prie Gango upės. (indai - tai ne tas, ką galima rasti savo virtuvėje, o Indijos gyventojai - autoriaus pastaba) Jie sau tokie nepavalgę ryškiai ten sėdi. Šnekasi kažką. Vienas pasikasė galvą. Kitas šiaip bukai žiūri į tolumą ir tiek. Žvejoja jie matyt. Aplink uodai, kanalizacija išteka į upę. Vienas indas paklausia kito - kas čia taip smirdi? Jie susižvalgo, kad praeinanti šventoji karvė padarė kakutį. Konkretų tokį, didelį kakutį. Indai sako fuuuij ir bėga iš ten.

 Grįžtam prie mūsų, kine. Kokia mūsų reakcija į tokį vaizdą? Taigi bjauru. Ir indai nepatiko, ir tai kad jie ten su blūsom visokiom, ir uodai, ir kanalizacija, ir kakučiai. Ir čia žinot, stenkis nesistengdamas, niekaip tai gražiai neaprašysi. Nes tai nėra grožis. Ten primėtyk kiek gali visokių epitetų, nieko gero nesigaus.

 O vat meilė... Kai įsimylėjęs Jonas ne eina, o plaukia kaip koks laivas Elizabeth II, šalia mylimo žmogaus, paskendęs jo svaiginančiose akyse, ir nemato nieko aplinkui pasaulyje, nes jam išvis pasaulis jau nebeegzistuoja. Ne, melas. Pasaulis egzistuoja - ir tai jo mylimoji. Kuri eina ir šypsosi, ir irgi skęsta. Meilės jūroje. Ir jie ten sau dviese abudu galbūt su minusais savo kažkokiais, galbūt Jonas knarkia o Ji galbūt visiškai nemėgsta gaminti valgyti - bet kam tai rūpi. Tai buitis.

 Svarbiausia meilė, svarbiausia jausmas. Svarbiausia šypsenos ir žvilgsniai. Svarbiausia jaukumas. Apsikabinimai, svajojimas, rūpestingumas. Galima lieti ir lieti tuos visus gražius žodelius, apibudinančius meilę, bet svarbiausia ją patirti ir laikyti savyje, nepaleidžiant. Ir suprasti, kad kai stovi (guli/sėdi) priešais mylimą žmogų, nebėra jau jokių žodžių. Jokių ten istorijų, jokių poezijų, jokių citatų. Lieka tik du žmonės ir vienas, bendras jausmas. Meilė.

Like! 32