"<3 - geriausia, ką esu skaitęs internete. Tiesa, ne velnio nesuprantu lietuviškai".
B. Pittas, dienoraščiui "New York Times"

"Atsiduočiau nedraugavusi tam baxuriukui, kuris parašė <3"
Jeniifer Lopez, savo dienoraštyje

" Parašė apie nieką, bet ir apie viską. Stebėtina. Prašysiu, kad ir mane išmokintų..."
Paulo Coelho, memuarai...

"Vos neapsiverkiau beskaitydama. Įdomu, <3 autorius turi merginą, ar ne?..."
interviu su 14-metė Kazlų Rūdoje laidai Klausimėlis

"Matos, kad pacanas pagal gatvines paniatkes gyvena. Tai svarbiausia. Boria Tankistas man pritaria"
laiškelis iš Lukiškių...
 Gražus, šiltas pavasario vakaras. Mieste žmonės skuba, kas kur - kažkam reikia močiutę sergančią aplankyti, kažkas turi į soliariumą užšokti keletui minučių, kažkam reik šuniui pavadėlį nupirkti. Ji bėga Vokiečių gatve, prasilenkdama su pagyvenusiais, santūriais turistais, didelėm akim spėja pastebėti nuostabų vaiką ant jaunos mamos rankų, kuri įsitaisė sau ant suoliuko.

 Akimirkai jos lūpos padovanoja pasauliui, ir ypač, tam vaikui - nuostabiai malonią šypseną. Dalį tos šypsenos pagauna pralėkęs pro šalį dviratininkas, ir jos sužavėtas, vos neįvažiuoja į keletą visai jaunų mergaičių. Jos apkalbinėdamos ką tik matytą studentą, to net nepastebi. Studentas, bandydamas Ją aplenkti, skubėdamas atsitrenkia į mažą vaiką, valgiusį ledus. Ledai ant žemės, vaikas verkia. Ji atsisuka, ir jai pasidaro liūdna.

 Ji geras žmogus, jai norisi nupirkti tam vaikui ledų. Bet ji nusisuka ir lekia toliau, nes yra kažkas svarbiau už tai. Nes jos laukia. Nėra net akimirkos pašnekėti su sutikta pakeliui gera vaikystės drauge. Jai būtų visai įdomu, visai netgi linksma su ja paplepėti, bet jos mintys užimtos. Ji visa - užimta. Ji jau atsidavė Jam, ir visa kita - tiesiog aplinka, kurią Ji mėgsta. Bet savo širdį Ji patikėjo Jam.

 Štai dar keli žingsniai. Paskubomis džiaugsmingai numetusi kažkiek centų gatvės muzikantui, grojančiam kažkokią nuostabią melodiją, ji dar prasilenkia su gražia pora, išėjusia iš kavinukės. Ji vėl nusišypso - jai gražu ne tik pačiai jausti meilę, bet ir matyti kitus, kurie myli ir yra mylimi. Tokie žmonės - jie atrodo kitaip. Tai aukščiausios prabos aukso žmonės - jiems neįdomios intrigos, jų nedomina ką apie juos šneka kiti, jie ypatingai nesirūpina savo reputacija - jiems užtenka to, ką turi...

 Pagaliau durys, Ji viduje. Bardakas, ką tik šurmuliavęs kavinėje, nutilo. Dauguma pažiūri į Ją. Vaikinai, ką tik diskutavę dėl to, kaip tiksliai reikia keisti motociklo Java karbiuratorių, ryja seiles, nužiūrinėdami jos ilgąs, gražiąs kojąs. Tie, kurie drąsesni, bando pagauti jos žvilgsnį, žiūrėdami į jos nuostabiąs, angeliškai tobuląs akis. Vienas vaikinų pagavo tą žvilgsnį. Taip, tai Jis. Ir štai Ji jau eina link savo mylimojo.

 Merginos, esančios kavinėje, įvertina jos stilingą rankinuką bei gražius batukus. Viena, kiek apkūni veikėja, su nuoskauda atsidūsta, baigdama valgyti aštuntą iš eilės pyragėlį, ir nelaiminga pasako draugei, kad irgi norėtų būti figuringa. Jos draugė, iš pirmo žvilgsnio, neformalė, nepraleidžia progos pasakyti "kekšė". Taip, kad Ji, praeidama, išgirstų. Ji sustoja akimirkai, ir nusišypso. Po to, jau kiek paskubomis, galų gale priartėja prie to kampo, kur įsitaisė Jis.

 Jis išdidžiai, kaip koks Persų imperatorius, įsitaisęs sofkutėje, žiūri į Ją savo keistu žvilgsniu - kuris neaišku ką reiškia - ar begalinę meilę, ar priekaištą, kad Ji pavėlavo penkiomis minutėmis. Ji, pavargusi nuo visų dienos įvykių ir stresinių situacijų, pagaliau jaučiasi rami. Priėjusi prie mylimojo, Ji nei kiek nenusimina, kad Jis net neatsistoja kad Ją pabučiuoti. Toks Jis jau yra - išdidus, kažkiek valdingas. Bet Jie verti vienas kito. Ji pasilenkusi, pabučiuoja Jį pasakiškai maloniai į skruostą, ir yra pasirengusi atsitraukti.

 Jis bando Ją pagauti, bet nepavyksta, todėl irgi atsistoja. Ir pabučiuoja. Taip, kaip ir reikia. Taip, kaip maloniausia šiame pasaulyje, o gal net ir visuose kituose, jei anie egzistuoja. Karštai, į lūpąs. Jie abu apie tai svajojo visą dieną. Dabar Jie gali atsisėsti, ir mėgautis vienas kitu. Jų kaip visada, lauks jausmingas vakaras bei galbūt, aistringa naktis. O jeigu net ne aistringa, tai rami, tokia, kaip rojuj, kai apsikabini vienas kitą ir sapnuoji nuostabiausius vaizdus.

 Jie pasižiūri į tolumą. Bardakas jau seniai grįžo prie įprasto šurmuliavimo, už lango kaip ir visada, kažkur skuba įvairiausi žmonės. Jis pagalvojo "Meilė - kai žiūrima ne vienas į kitą, o viena kryptim...". Ji pagalvojo "Meilė - kai žiūrima ne vienas į kitą, o viena kryptim...". Mažasis amūras, įsitaisęs ant stogo name priešais kavinę, nusišypsojo, pagalvojęs "Kvailiukai, viskas yra žymiai papraščiau. Meilė - tai Jūs..."

<3

Like! 36