Baigėsi Kundalini. Ir aš toliau nežinau.
Niekas nepasikeitė per visus šiuos metus...

Niekas. Mano mielieji. Ir jūs nepasikeitėt ir aš. Ir visi tie blaškantys balsai galvoje.
Ne nebešaukiu, kad esu išprotėjęs, veikiau klausiu, kolegos, kaip išspręsti problemą - kurią užduosi.

Nežinia, nė kas ta laimė. Nė kas ta pilnatvė, ramybė ar tyla.
Nežinia, ką sutiksiu savam kelyje ir kokiu pavidalu tu pasirodysi, o gal veikiau - kokiu pavidalu sutiksiu tave.
Mes būsim laimingi? Juk taip!? Juk tikrai būsime... Kol ateis tikras pavasaris, kol tu būsi pavasaris.
Ir ledas, ištirpęs keliaus į vandenyną. Manim kartu.

Štai paskutinė vakarienė.
Ir čia mes diskutuosim apie karą ir taiką. Apie taikos prasmę, šiam vėjo nuniokotam mėnulį.
Šalia siūlysim galimybę kelti karą, šalia kelsim tikslus, dėl ko tą karą pradėt.
Ką visa tai tūrėtų reikšti?
Gi tai tik paskutinis rugsėjo pirmadienis.
Kai manęs nėra, o jūs, mieli, kogero jau visai užsivilkinot savo ratuose.

Ateik pas mane. Ateik ir mes eisim, atkurti manąją žemę. Prašau ateik, ir mes sukursim kažką nepažintą. Prašau ateik ir paimk mano ranką. Nes laukai, nes mano rankose ugnis. Ir švies laukai, kaip mėnulis, kūrį praleidai naktį.
Ateik pas mane. Nes aš nebeklysiu. Ateik ir padėk, mėnulį sugražinti žemei.



Darkness to light.

Vėl sakai, kad savanaudiškai kalbu? Tiesa, bet kas tau? Kai savam darželyje ramiai kapstaisi? Nejau nesvajoji, apie beribes pievas. Apie pievas, kurios galėtų nusidažyti kokia nori spalva?
Nejaugi, tu manęs negirdi?
Ar vėl kalbu abstrakcijom? Ar tu ištiesų, nebeatskiri mano balso nuo vėjo? Ateik, prašau, ateik pas mane.

Ir mes keliausim.
Keliausim aplink pasaulį, ieškodami sėklų - ieškodami būdo - sugrąžinti gyvybę pasauliui.
Sugrąžinti mėnuliui žemę, o žemei naktinę šviesą.

Kas tu?

kas tu ? Tu? Kas tu?
Tu? TU? tu? Kas ? Tu ? TU? kas Tu? Tu? TU?

Ateik.

Ateik, kol vartai vis dar atverti. Kol dar esu žemėje, kad ir kaip ji primintų, vėjo mėnulį.
Ateik, kol dar neužmigau ir mūzos nepaėmė užrankos - vestis į ežerą.
Žinojai, jog mėnulį, gali rasti ir po žeme?
Kitoje ežero pusėje? Ar smalsu? Koks jis ten? Ar smalsu, kas laukia po violetu ir žalia?
Kas ištiesų esti žalia, kas ištiesų maišos tarp oranžo ir violeto?
Ateik, ir išbaidyk mūzas kurios ves mane atgal į ežerą.
Neleisk man užmigti, neleisk man numirti, neleisk pamesti ugnies iš rankų.
Neleisk nusisukti, kai vargsta akys - stebinčios, rūkstančius laukus.
Neleisk degti, neleisk paaukoti visko. Visko kas būta, visko kas bus. Visko ką pamiršau, ką sudeginsiu, ko pelenus nešiosiuos kišenėje nebesuprasdamas - kas aš. Iš kur aš atėjau? Kur aš einu?

Labas.
Jau tuoj metas.
Ateik.
From darkness to the light.