Sako vakar mėnulis buvo didelis ir raudonas.
Manau tu taip pat miegojai, kaip ir aš. Ir matei jį sapne.
Neramu buvo.

Prisimenu, sakiau sau - kad tai yra pabaiga ir pradžia.
Tai yra - tai iki ko ėjau. Tai pažadėtoji žemė. Tai žemė - kurią reiks sukurti išnaujo.
Rodos sakiau, kad tai pabaiga - to ką vadinu melu - to ką vadinu meta.
O ištiesų, nežinau, ar net pats tikiu, jog taip viskas ir baigsis.

Žinot, kai pabundam iš sapno - viskas nejučiom išsisklaido. Išsisklaido nakties prisiminimas, deja jį dažnai pakeičia - paskutiniai momentai prieš užmerkiant akis.

Kundalini

Žmogus keistas padaras.
Nežinau, ką su anuo daryti.
Žinot, kiekvieno iš mūsų viduje, kažkur esti žmogus.
Nežinau, ar dar pažįstu tą - kūrį palikau, ten prie jūros, geležinėje lovoje,
jos akyse. Jos akyse. Ir jos akyse. Jūroje.
Nežinau, ką ten pamečiau ir niekada nebegrįžau surasti.

Neprisimenu kas tu.
Kažkada sakiau, kad lauksiu, kol dings viskas ir liksiu vienas.
Žinot, taip ir yra.
Tik kas tu?

Kas tu kuris stebi mane. Žinau, kad tu čia, nes kitaip ir manęs čia nebūtų.

Kundalini

O kaip su ta žeme?
Ką su ja daryti, kai rodos - tapus laisva, ji tokia pavargus - žiūri rudeniui į akis.
Ji nežino, aš irgi nežinau. O jos? Jos tai tikrai nieko nežino.

Kas žino? - Dievas?