* Šiandien tapybos diena. Teptuką rankose laikiau tik tuomet kai reikėjo susirišti plaukus. Beabejonės, dar liko keturiasdešimt minučių, kartais to ir užtenka, bet kogero tai nebus šiandien. Pas mane groja Devendra, ir katik įmušiau gerą kavos. Columbia*.
* Šiandien jau klausia ar jauti vasarą? Ar ne kvaila? Tiek laukėm pavasario, o jam pagaliau atėjus svajojam apie vasarą. Na bet nieko, žmogiška.
* Šiandien kalbėjo, apie kūrėjus ir jų tragizmą. Kaip muzika ir drama susijungia ir pagimdo kūrinį. Susimastai netyčiom, ar esi pakankamai tragiškas? Nes jog, muzikalumo trūksta - net klausti nereikia. Bet vis bandai skambinti, nesvarbu kuo, mygtukais ar raidėm. Ieškai gyvenime ritmo ir harmonijos. Tai neišvengiama būtinybė.
* Šią dieną - lijo. Ir netgi manau buvau laimingas dėl to. Gera jausti šilumą ir gaivinantį lietų tuo pačiu.
* Norėčiau susikaupti ir tapyti. Bet žinau, kad to negalima be modelio. Ir nežinia, kiek laiko klaidžiosiu gatvėmis, kol pamatysiu tą - ko man reikia. Dar didesnė nežinia, kada suprasiu ko ištikrųjų man reikia.
* Mano drobė randuota, ir šiaip kažkodėl ja nesidžiaugiu, manau ji skubotai užtempta, iš reikalo, kai visad karščiuojantis. Bet gi nesakykim, buvo verta - vien tam, kad pamatyti akis, kurios supranta - kad čia būta darbo.
* Šiandieną, toliau smengu į vienatvės - kaip neišvengiamos būtinybės apmąstymuose. Ieškau sau kompromisų, kaip likti viena koja pasaulyje, o kita žengti tolyn į nepažintus laukus. Bet savaime suprantama toli nenuklysi, jei nepasileisi. Bet kas gi norėtų taip toli pasiklysti.
* Žinau, jog galėčiau pamėginti užsimiršti, ir galbūt atrasčiau tą "laimę" tą ramybę, kai viskas atsistoja į savas vietas, ir dirba, tiesiog atlieka savo funkciją. Nors ir žinau, jog niekada nebūsiu tuom patenkintas. Nors gal bent jau tol kol neatliksiu savųjų darbų. Žinau, kaip svarbu rasti ramybę. Kaip būtina, sugebėti pailsėti ir, tiesą, mane tai smugdo, nes tai gimdo kažkokios kaltės jausmą, už leidimą sau nueiti toliau. Tolyn, nuo paprastos žemiškos laimės. Ir dar labiau, kaltė, už geidulį sugrįžti atgal ten kur viskas prarasta. Gėda, gailėtis savų sprendimų ir neatlaikti realybės, kuri stoja akistaton. Deja žmogus toks padaras, kuris dažnai gyvena kažkokiam burbule ir pamiršta, kas kodėl padaryta, ir kas link ko atvedė. Lieka tik čia ir dabar. O čia kartais, liūdna. Nes tai žmogus.
* Va šioje vietoje, savęs jau lengvai paklausiu, ar pakanka mano gyvenime tragizmo? Ar reiktų dar labiau suintensyvinti dramą? Tiksliau, drama, kuri pusė yra svarbi?
* Tyla. liko 35 minutės šiandien. Ir metas rinktis. Šiandien mane įkvėpė. Netik tos keistos istorijos, didingų žmonių, bet ir paprastas lietus, prieš pasirodant žaibui. Žalia kalne ir kaip dingsta šis tarp įraudusių stogų.

Like!