Nieko nelaukusi keliu dalį. Tikiuosi ji jums patiks :) Beje kitą dalį pamatysite tik savaitgalį :)

Aš tikrai sunkiai dirbu ir noriu išgirsti jūsų nuomonę apie šį kūrinį. Į PRANEŠK aš tikrai nepranešiu, tad galite nevarginti savo pirštų ir nerašyti to kvailo žodžio. Ačiū :

www.weheartit.com

2 SKYRIUS.

Sėdėjau ant odinės sofutės ir gėriau raminančią arbatą. Tiesą sakant ją tik laikiau rankoje ir stebėjau raudoną skystį iš kurio kilo garai. Mano stiklinis žvilgsnis nieko nesakė, o gal ir nenorėjo sakyti. Nebenorėjau prisiminti motinos žodžių, dabar buvau įsitikinus jos pamišimu. Iš aukštuominės damos ji nusirito į šią įstaigą. Buvau dėkinga Dievui , kad bent jau šiuo metu niekam nebuvo įdomus mano menkas egzistavimas.

-Panele ,- prieš mane atsistojo kažkoks vyriškis. Neturėjau noro žvelgti į jo apgailestaujantį veidą .- Lankymo valandos baigėsi. Ligoninė užsidaro.

-Ačiū ,- sunkiai ištariau ir padavusi jam puodelį pakilau.

Išėjus pro stiklines duris pasijaučiau geriau. Į mane plūstelėjo šaltas rudenio vėjas, kuris atgaivino. Jaučiausi per daug pavargusi ne tiek fiziškai, kiek emociškai. Ši popietė sukrėtė mane ir privertė susimąstyti. Koks mano gyvenimas bus toliau? Baigsiu mokykla, įstosiu į koledžą ir viskas? Mano mažas ir niekam neįdomus pasaulis verčiasi aukštyn kojom, o aš net neturiu su kuo pasikalbėti ir

pasipasakoti.

Priėjusi savo Mustangą greitai jį atrakinau ir klestelėjau ant sėdynės. Norėjau kuo greičiau iš čia dingti. Man buvo gaila žmonių kurie buvo uždaryti šioje šiurpioje vietoje. Norėčiau, kad mama dabar būtų namie ir gamintų valgyti. Pasiilgau jos būvimo šalia manęs, pasiilgau vakarų kai abi žiūrėdavome "muilo operas" ir kalbėdavome apie gražius aktorius. Tas gyvenimas atrodė toks senas ir tolimas, lyg miglotas sapnas kurį mėgini prisiminti, bet nepavyksta. Tvirčiau suspaudžiau vairą ir išsukau iš kiemo. Neskubėjau namo, ten per daug prisiminimų. Tiesą sakant parduodu tą vietą ir manau išsinuomosiu mažą butuką miestelio centre. Bus arčiau mokykla, bet toli miškas.

Vos tik grįšiu namo nueisiu po jį pasivaikščioti. Jis mane nuramina ir suteikia jėgų, tarsi turėtų magiškų galių. Paspaudžiau greičio pedalą ir dar labiau pasigarsinau Ed'o Sheeran' o dainą. Pradėjau ją tyliai dainuoti, nepasakyčiau, kad turėjau gerą balsą. Iš tikro net neturėjau jo, karkiau kaip varna, bet niekas negirdėjo dėl ko džiaugiausi.

-Everything will brighten up. If we go to brighton, i'll take you along the pier,- dar garsiau užrikau.

Su smiliumi daužiau vairą ir įsijautusi lingavau ir net nepamačiau prieš mašiną iššokančio vaikino. Jis trenkėsi į mano kapotą ir nusirito į griovį. Sustabdžiau automobilį ir greitai išlipau iš jo. Nubėgusi prie griovio apsidairiau, vaikinas gulėjo vos pora metrų už manęs. Nusileidusi menku kalnu suklupau prie jo.

-Ar tau viskas gerai? ,- drębančiu balsu ištariau, norėjau apžiūrėti ar nėra žaizdų bet nedrįsau.

Nusivilkusi savo megztinį užklojau jį, nes vaikinas buvo tik su džinsais. Jo rudi plaukai buvo sulipę nuo kraujo, tik nesupratau iš kur jis. Pasukusi jį į save pažvelgiau į žalias akis ir sustingau, tai vaikinas iš mano sapno. Jis atsistojo ir atšoko nuo manęs per metrą ir nužvelgė.

-Ką čia veiki medžiotoja? ,- šiurkštus balsas pasiekė mano ausis.

-Aš nenorėjau tavęs partrenkti. Tu iššokai prieš mano automobilį ,- vis dar pagauta šoko ištariau. - Tave reikia vešti į ligoninę, mano mašina stovi ten.

-Kristijanai ,- išgirdau merginos balsą ir atsisukau į tą vietą iš kur jis sklido.

Prieš mane išdygo mergina. Jos ilgi šviesūs plaukai plaikstėsi nuo vėjo, gintarinės spalvos akys stebėjo tai mane , tai vaikiną. Atkreipiau dėmesį į tai, kad ji buvo tik su kelnėmis ir liemenėle. Turbūt aš jiem sukliudžiau. Kokia gėda, nors turėjo gėdytis jie. Vaikinas atkišo man mano megztinį, greitai čiupau jį ir vėl apsivilkau.

-Tavęs tikrai nereikia nuvešti į ligoninę? ,- susirūpinusiai pažvelgiau į jį. Tik dabar pamačiau didelę žaizdą ant kairiojo šono.

-Dink medžiotoja. Mums nereikia tavo pagalbos ,- suriko mergina ir čiupusi Kristijana už rankos nusitempė jį į mišką.

Prastovėjau penkias minutes žvelgdama į jų dingimo vietą, kol galiausiai pajaučiau menką šaltį. Vėjas lindo už megztinio apykaklės ir žnaibė mano žandus. Išlipusi iš griovio grįžau į mašiną. Užvedusi ją įjungiau šildytuvą ir kelias sekundes pasišidžiau pirštus. Mano širdis vis dar daužėsi kaip pašėlusi ir visas kūnas drebėjo. Nesupratau kaip jis galėjo nesusižeidti, juk smūgis buvo toks stiprus. Ir ką jie veikė miške? Turbūt dar viena pora kuri neturi ką veikti ir bėga slėptis į miškus. Prisiminiau vakar skaitytą laikraštį kuriame rašė apie užpuolimus. Policija nežinojo kieno tai darbas, bet turbūt išbadėjusios pumos.

Kadangi dienomis nebebuvo taip šilta žvėrys neberasdavo maisto. Bet aš nebijojau to kas slėpėsi miške, priešingai man tai buvo įdomu. Net nepajutau kaip įvažiavau į savo kiemą, mano galvoje sukosi vaikino atvaizdas. Toks paslaptingas ir kartu mistiškas. Jis mane žavėjo daugiau negu reikėjo. Pastačius mašina į garažą net nėjau į namo vidų, mano kojos pačios nuvedė mane į reikiamą vietą. Ten kur jaučiausi kaip namie. Po mano kojomis čežėjo raudoni medžių lapai ir spygliai. Nosį pasiekė pušų kvapas.

Pakėliau akis nuo sąmanomis apaugusio takelio ir pažvelgiau į tolį. Medžiai čia buvo kitokie negu miško pradžioje. Turbūt juos pasodino žmogus, nes jie augo tankiai. Akimis suradau seną medinį suoliuką ir priėjusi prie jo atsisėdau. Nežinau iš kur jis čia atsirado, bet man ir nebuvo įdomu. Norėjau tiesiog pasimėgauti ramiu vakaro oru ir apie viską pamastyti. Ko tikėtis savo gyvenime toliau? Mano mintis nutraukė kažkoks traškesys. Pakėlusi akis pažvelgiau į tolį, pro mane pralėkė juodas siluetas. Pašokusi sustingau ir pradėjau dairytis į visas puses.

-Kas čia? ,- mano drebantis balsas perskrodė miško tylą.

Apsisukusi pradėjau bėgti link namų pusės, bet man kelią pastojo melsvos spalvos vilkas. Jo gintarinės akys stebėjo mane. Prisiminiau šviesiaplaukę merginą. Ne tai negali būti tiesa, tokių dalykų nėra. Prie vilko prisijungė ir kitas, šis buvo baltas. Ant jo pilvo puikavosi raudonas kraujas, dabar prisiminiau vaikiną. Kažkur tolumoje pasigirdo kaukimas ir abu vilkai pralėkę pro mane dingo miško tankmėje, o aš nieko nelaukusi moviau link namų. Tiesą sakant kažkuri mano dalelė norė stoti ir bėgti paskui vilkus ir pažiūrėti į juos iš arčiau.

Man buvo įdomu iš kur tie vilkai. Mūsų miestelyje jų populiacija išnyko per didžiąją medžioklę, kai jie pradėjo puldinėti žmones. Tikiuosi ši istorija nebesikartos. Nežinau kodėl bet jaučiau pareigą apginti žmones, gal tai ir buvo kvaila. Mano mintis nutraukė mano pačios riksmas. Suklupusi ant žemės pažvelgiau į savo kulkšnį kuri buvo kruvina. Užkliuvau už kelmo ir tėškiausi į purvą. Šaunu Miją, tik to ir tereikėjo. Vėl pašokusi ant kojų parbėgau namo. Buvau išsękusi ir norėjau tik užmigti ir nebe pabusti.

Bet pastaruoju metu mano miegas nebebuvo toks ir ramus. Naktimis sapnuodavau tikroviškus košmarus. Atrodė, kad viską stebėdavau iš šalies, bet matydavau save. Su lanku rankoje gaudydavau miško vaiduoklius - vilkus. Nesupratau savo sapnų esmės, o gal ir nenorėjau suprasti. Buvau per daug pavargusi apie tai dabar mąstyti. Atrakinusi namo duris numečiau raktą ant staliuko ir nusispyrusi batus patraukiau į savo kambarį. Tik dabar užuodžiau keistą kvapą sklindantį nuo manęs. Pažvelgus į megztinį ant jo pamačiau kraują, turbūt jis buvo vilko. Nusivilkusi jį numečiau ant žemės ir šokau ant lovos. Man reikėjo poilsio.

Pabudau anksti ryte išpilta šalto prakaito. Mano rankos gniaužė paklodę, kvėpavimas buvo padažnėjęs du kartus. Bijojau net pajudėti. Tas sapnas buvo toks tikroviškas, atrodė, kad aš jaučiu to žvėries baimę ir skausmą. Ir tos gintarinės akys nedavė man ramybės. Užsimerkiau ir išpūčiau visą orą iš plaučių, tada vėl įkvėpiau. Tai padariusi porą kartų pakilau iš lovos turėjau ruoštis į mokyklą.