20 skyrius.

Vaikščioti papludimiu buvo nuostabu, jūra ošė, didelės bangos bėgo į krantą, viena po kitos, nesustodamos. Lyg žaizdamos kokį įdomų žaidimą. Visą laiką galėčiau stovėti ir žiūrėti į jas.

Nusispyriau batukus ir eidamą pro vandenį jį kėliau į viršų. Nekreipiau dėmesio, kad Domas juokiasi iš manęs, nekreipiau ir į tai kad jis mane apsikabino, tik po to supratau kaip gera su juo, kad niekada manęs nepaleistų, norėjosi tik to... Taip ir vaikščiojom, kol jis neužsimanė pašėlioti, pakėlė mane ant rankų ir nešė į vandenį, aš klykiau, jis tik juokėsi, spardytis nepavyko, jis grasino imesias mane į vandenį, tai gazdino labiau. Man patiko leisti laiką su juo, jaučiau, kad širdyje jausmas, keistas ir kaip su plunksna kas liestų, kuteno ir maloniai šildė. Myliu jį, gal tai vienintelis paaiškinimas, dėl ko visa tai. Bet ar aš būsiu laiminga su juo? O Rebeka... Kur jis išvažiuos mokytis? Kiek laiko man reikės būti be jo? Tie klausimai man nedavė ramybės. Nedavė viskas kas sukosi man aplinkui. Jei tik galėčiau tvarkyti savo gyvenimą kaip noriu aš, nebūtų nei..

-Kur studijuosi po mokyklos? – tas klausimas, bijau sulaukti atsakymo, bet gi reikia.

-M? – nustebo, - Nežinau, gal architektūra, gal verslo vadybą. O gal perimsiu tėvo verslą.

-Tėvo verslą?

-Taip.

-Koks jis?

-Firma, sava firma.

-Kokia produkcija?

-Viešbučiai.

-Rimtai?

-Taip..

-Kalbi taip lyg tau tai nepatiktų.

-Nes taip ir yra.

-Kodėl?

-Dėl to, nes aš nenoriu, nemėgstu būti kažkieno viršininkas. Jei aš eičiau tai ten kaip jau prezidentas, nes tėvas.. išeis į penciją. Aš nesutvertas vadovauti.

-Kitaip atrodo. – jis atsisuko į mane ir perverė žvilgsniu. – nu nepyk.

-Pagal viską viskas turi atitekti mano brolui, nes jis vyriausias, bet ne, aišku tėvui reikia sugadinti gyvenimą man. – jis giliai atsiduso, o man galvoje išliko vienas žodis BROLIS.

-Ką tu pasakiai? Koks brolis? – sutrikusi žiūrėjau į jį.

-Na. Rebekos tėtis nėra mano tėtis...Ir aš tau melavau.. Negyvenau aš pas jokius tėvų draugus, kai mums trūko pinigų. Gyvenau su tėvu Vilniuje. Tai buvo žiauriausi mano metai, kęsdavau brolio pašaipas, kad aš neesu toks kokio reikia tėvui, tipo ne toks sūnus esu, labai panašus į mamą. Tada dar buvau vaikas, nekreipiau į tai dėmesio, per daug nekreipiau, man tada kitkas rūpėjo, o ne brolio priekabiavimas, man sunkiai sekėsi išvengti mėlynių.

-Mėlynių? Brolis tave mušdavo?

-Tėvas. – jis paspyrė akmenėlį.

-Kodėl?

-Aš jam visada neįtikau, tai tą, tai tą ne taip darau. Jo numylėtinis buvo Danielis. Jis visada buvo už tėvą, darydavo viską ką liepdavo, o aš ne. Nors ir mažas buvau bet atkirtinėdavau, jam kaip reikalas. – nusikuokė, bet juokas nebuvo linksmas, - nuo tada aš ir neatsigindavau mėlynių, mamai nieko nepasakojau, nenorėjau jaudinti. Bet kai mama atvažiavo pasiimti manęs papramogauti, o aš tada buvau su šortukais ir ji pamatė mėlynes nepatikėjo, kad čia aš pargriuvau. Man buvo vienuolika kai mane pasiėmė pas save. Na tada ir sužinojau, kad turiu jau penkerių metų sesutę, netikrą, bet vistiek.

-Kiek tau buvo kai pradėjai gyventi su tėvu?

-Aš su juo gyvenau iki dešimties.

-Kada tave paliko mama?

-Ji manęs nepaliko, ji tiesiog negalėjo kęsti tėvo užgauliojimų ir persikraustė pas seserį. Sesers vyras turi draugą, dabartinį mano mamos vyrą.

-Kodėl kai ji išėjo,tu neišėjai? – jis nusikvatojo.

-Tu manai mano tėvas būtų tam leidęs, taaaip.. kurgi ne. Jis kaip šunis prirakintus mus laikė. Turėjome daug visokių daiktų, bet ne laisvės ir noralios vaikystės. Na Danas dar kažką, bet aš..

-Kiek tau buvo kai mama išėjo?

-Nežinau. Gal kokie penkiari. Penkeri su puse.

-Tokį mažą... – negaliu, aš negaliu klausytis tokių istorijų, man per daug graudu. Ašaros kaupėsi akyse ir redėjo skruostais.

-Ema, neverk, gi dabar aš normalus. – linksmos kibirkštėlės žaidė jo akyse.

-Bet gi taip nesąžininga, jis negali tavęs tokio mažo skriausti...

-Nemanyk kad aš vos gimęs iškart lupamas buvau. – nusijuokė. - aišku kad ne, tai viskas prasidėjo gal aštuonerių.

-Vistiek, mažas... O jei tu būsi toks kaip tėvas?

-Ne, tėvo kopija bus Danielis. Aš labai jau į mamą panašus. Neturiu nei lašo panašumų su tėvu, charakteriu, bet išvaizda... mes kopijos.. tas mane labiausiai žlugdo. Danielis yra gryna mama, jis yra tikslus mamos brolio antrininkas, tik akys ir smakras mano tėvo.

-Tavo tėtis gražus. – abu pradėjome juoktis.

-Žinau, mano mamai jis irgi buvo gražus, pasimokiau, kad mylėti akimis neįmanoma, nes tai.. tiesiog neįmanoma.

-Žinau. – jau taip norėjosi rėkti, idiote aš tave myliu!!!

-Ką? Ką tu žinai?

-Kad negalima mylėti..oj.. – susidaužiau piršta su akmeniu, kurio nepastebėjau..

-Atsargiau. – jis pakėlė mane ant rankų.

-Nešiosi mane?

-Nori? – primerkė akis.

-Taip. – šyptelėjau.

-Gerai tada nešu tave į lovą. – šyptelio.

-Na jau ne, paleisk.

-Juokauju, nors ne, noriu to, bet paskui.

-Daug turėjai? – pajutusi kojom smėlį atsiku į jį, ir man teko pakelti akis į viršų, kur jau akis.. visą galvą..

-Ko? – jo lūpuose vis dar ta šelmiška šypsenėlė.

-Merginų...

-Pakankamai.

-Kiek?

-Skaičiu?

-Taip.

-Nuo šimto iki tūkstančio.. – juokėsi.

-Šaipaisi.. Aš rimtai klausiu.

-Ieškai su patirtimi? – vėl juokas.

-Tarkim.

-Na neskaičiuju.

-Aš nenoriu būti eilinė. – tfu bliammm išsprūdo.. nuleidau akis ir skruostus išmušė raudonis. Jis suėmė delnais mano veidą ir jį pakėlė, akys susidūrė su jo akimis, tomis žydromis. Lūpos.. Jo kvepalai.. jo paties kvapas...mane svaigina, tai lyg narkotikai, bet aš juos noriu vartoti, kiek tik galima.. Pasilenkiau arčiau ir jis palietė mano lūpas. Išpradžių švelniai, po to jau valdingiau.. ir viskas perėjo į tai.. kaip buvo mokykloje, sodelyje.. pasakoje..

Laukiu jūsų nuomonių. ;)))