Susitaikyti su savimi reikia laiko. Daug. Pagaliau pripažinti tas klaidas išdegintas kažkur mintyse sau pačiam, atleisti tik pačiam sau. Niekas kitas neplaukė savo valtimis mano jūroje, niekas kitas nemėgino ištiesti rankų kol ilgesys tvinkčiojo smilkiniuose sukeldamas nežymų skausmą. Tam nereikia vilties. Ne mums save apgaudinėti, tiek kartų nusvilus po karšta saule. Pripažindavau pati sau ką dariau ne taip, sakiau, kad tiek ne tiek jau daug tyrumo manyje beliko, jei manau, kad kai kurios klaidos tiesiog lyg nuostabus vaistas gydantis tai, ką tuo pačiu metu tik žaloja. Judėjome. Lyg magnetai. Vienas nuo kito, traukėmės ir vėl grįžome, nes ilgesys vadinosi pavasaris ir niekaip nemiegojome ramiai, nes bandėme grįžti pas tuos, kuriais visai nepasitikime, nes manome, kad ateitis ir taip nieko gero nežada. Kojos pačios vedė prie senų, girgždančių durų, kurios kviečia užeiti, bet gal tai tik vizija, pačių susikurta iliuzija, kad staiga tose akyse matai savo veidą, ir, kad tai kažkas naujo, bet lygiai taip pat baisu, kaip ir kažkam atiduoti visą savo pasaulį ir raktą nuo jo, o tada sustingti, nebekvėpuoti kas kart kai pasisuka raktas spynoje. Kaip įprasta jau buvo naikinti save geidžiant to, ko niekada neturėsi. Kaip džiugino ta mintis, kad skausmas virto šėšėliais, o žmonės, kuriuos taip mylėjai - vaiduokliais. Ir vaikštai tomis prisiminimų gatvėmis apsuptas savo košmarų, kai prabundi vidurnaktį, išpiltas prakaito, akys laksto tamsiomis lubomis, kol smarkus vėjas mėgina įbauginti naktinius keliautojus suplyšusiais batais.

Kur buvo tas nuoširdus geismas, kai buvo taip gera aukoti viską ką turi, kad kažkas jaustųsi laimingas, atrėžiant ir dalelę laimės sau? Mes taip pasikeitėme, nors kadaise tiek daug dėl to abejojome, manėme, kad mums lemta likti tokiais pat, kad kuo daugiau būsime laimingi, tuo ilgiau likusį laiką graušime save su kandžiomis šypsenomis, vilksimės it pašauti vilkai, bet gyvi, kupini apsimestino entuziazmo darant kažką, kas visai neteikė džiaugsmo. Smagiau buvo užsidaryti savyje ir svaičioti, pasitelkti fantaziją apie tai kaip būtų nuostabu dar kartą pasijusti žmogumi, bet jau seniai nutekėjo paskutiniai žmogiško kraujo lašai, toli nuo to tos metaforos, sakančios, kad vėl ne žmonėmis mes esame gimę, o savo pačių augintiniais, susigūžę kai kažkas užmina pėdą. Kur dingo ta užtvara, kuri slapstė kelią į prarają, kad tik netyčia neprapulti ir neužsigauti jei netyčia įkrenti ir nebematai to ką prarandi, nebežinai ar iš viso kada nors turėjai? Prarastasis rojus išmokė vaikščioti peilio ašmenimis, pragaro pakrantėmis, savo pačių tiltais į niekur, kol kiti skrajoja padangėmis. Suprask, sakau aš sau, mes kitokie žmonės nei jie, mes žinom iš kur kyla visa ta agonija prieš suklumpant paskutinį kartą, negerai žinoti per daug, mes suvokiam, nors tai ne mūsų kaltė ir vis dėl to mes dažnai mėgstam pasiduoti,

Niekada nemaniau, kad tapsiu tokiu žmogumi ir pripažinsiu, dėkoju tau, kad leidai man pažvelgti į save šituo metu būtent šitaip, niekada nesijaučiau stipresnė ir jei dėl to kadaise glosčiusio ilgesio, dabar be taikos dingusio, dabar jaučiau beldžiantį egoizmą, vis tiek dėkoju, kad leidai pereiti per šį pragarą ir suprasti kam iš tiesų verta dovanoti savo laiką. Niekada negalvojau, kad toks smarkus pyktis gali užklupti paprasčiausiai matant kaip viskas galėjo pasisukti, toks garsus riksmas gali ištrūkti kol šalia nei vieno žmogaus nėra, iš vidaus per visą tą laiką, o vėliau tiesiog cinizmo pilnos jūros ir noras gauti kuo daugiau, kad nuraminti įsišėlusią sielą. Dabar man jau nieko nereikia, tik dar kartą įsitikinau, kad pasveikau nuo tos sezoninės karštligės ir, kad daugiau neprireiks vaistų nuo pakrikusių nervų ir niekada nesibaigiančių sapnų, kurie nepaliaujamai gąsdina ir tuomet nuryji keistą jausmą gerklėje.

Like! 6