08.10.2017
26, Klaipeda, Litvanija
Mūsų laukines džiungles patvindė vandenys
Išsiliejo ir upės ir kanalai ir tie ežeruose miegantys upeliai
Patvindė ir mus, jūroje pakritusius vilkus
Jis tau sakė pažiūrėk, įsimink ir visad nešiok
Tu nežiūrėjai, užmiršai ir nenešiojai,
Todėl budome kartu su mėnulio pilkumos kvapu
Niekada nesuradę tos rytinės vėsumos,
Paklydusios tarp paskutinių kritulių,
Ir regis bent minutei palikome apmirę,
Siunčiantys labų dienų gyviesiems, mirusiems,
Troškulio nejaučiantiems žadėjau tapti auksu rudenį,
Bet tapau giliomis bangomis jau išėjusios žiemos atminty,
Sušalusiais pirštais laužančiais rašiklį, verčiančiais lapus,
Kartais negaliu nustoti jausti kaip greitai teka laikas,
Ar kaip lėtai jis slenka minties virve žemyn ,
Nukritęs užsimerkia ir užtemsta paskubomis,
Patvindė ir mus, jūroje užmigusius vilkus,
Ir kaip dažnai taip būna, kad mylėjęs ir globojęs,
Prieš nuplėšdamas paskutinius drabužius nuo medžių,
Vėjas priverčia juos paplūsti krauju
835 pregleda
Još nema komentara.
Ostavi komentar, započni diskusiju!