Kartais aš juo netikiu. Kuomet jo veidas praranda aistrą, kuomet jis primena sušalusį, ledinį sniegą. Jo rankos nusvyra ir jis ima man priminti klausimus, kuriuos uždavinėjau sau ankščiau. Ir tuomet aš imu juo netikėti. Netikėti jo tyliais veido bruožais, kurie dažniausiai neišduoda net menkiausio jausmo klausimo. Akimis, kurios nieko nesako. Pasirodo kai kurie iš mūsų gali apsimetinėti nebijodami, kad žvilgsnis išduos. Tačiau vis vien nesugebu juo patikėti. Netikiu, kad jis pakels balsą prieš save, surikęs ir su neišmatuojama stiprybe ims eiti sparčiau. Sakydamas, kad bus viskuo, visu pasauliu. Visas pasaulis bus juo ir stos vienas prieš kitą būdami nesuvokiamai vienodi. Be baimių, pasitelkęs visą jėgą stos prieš patį gyvenimą, nugriaus ko nereikia ir paliks tik namus. Dažnai aš išnykstu iš mūsų gyvenimo kartu ir gyvenu kitą, tą apie kurį jis nežino, nepažįsta. Deja, nei vienas iš mūsų neduoda pažadų. Tik kalba vienas kitam kilometrais besitęsiančiais žodžiais. Be žodžių. Beveik visuomet esant atskirai. Negirdimai.

~

Žiemai nereikia Kalėdų, nereikia Naujųjų metų, nereikia švenčių, nereikia netgi mūsų. Grįžinėjau namo sėdėdama autobuse, kuomet suvokiau, kad to gana. Užtenka tik laiko, speigo ir jai savęs pačios. Kad žiemai svarbiausia užgožti viską kuo mes tikime. Skausmą aš suvokdavau kaip šaltį, šaltį stingdantį kaulus, ėdanti raumenis, pamažu aplaižanti it medų tik iš vidaus. Žiema skausmą suvokia kaip grožį, kuomet apkloja laukus ir miškus nei trupučio nelaukta, dar labiau kuomet niekas jau ir nebelaukia. Galbūt, mąsčiau sau, man irgi nereikia? Nereikia tikėjimo, nereikia gėrio, nereikia saldžios malonės, užteks tik buvimo savimi, privalumo ateiti kuomet niekas nebesitiki?

~

Virstame šiukšlėmis. Tarp guvaus ir madingo, išpučiamo pozityvumo ir atkaklaus tikslo siekimo virstame šiukšlėmis. Ei, pažiūrėk į mus. Mes dar gyvos, laukiančios žodžio, kitą sykį tą žodį atmušančios. Laukiančios bet kokio prisilietimo, nemokančios atsakyti tinkamai. Kartą be jausmų, kartą su per daug širdies. Ir baisiausia, kad mes mylime ir mintimis ir siela. Daug tokių, kurios save už žvilgsnį atiduoda atsisakydamos priklausomybės sau. Bet mes.. Ei, juk tai mes. Mes mylime siela. Mylime dūšia, tai kas, kad kartais pasiklystame giliai viduje, ieškome sprendimo, suradusios nebemokame jo priimti. Ei... Tai, kas, kad dingstame, kad užsižiūrime minutę į nieką su pro šalį praėjusiais prisiminimais, kuriuos sulipdyti ir išlaikyti reikėjo daug laiko ir pastangų. Dievas žino, už ką likome tokios sudėtingos. Už tai, kad pačios buvome sulipdytos ne vien iš tos kvailutės širdies... Ir taip, pamažu virstame šiukšlėmis, dingsta tikėjimas, pasikeičia laikai, temperatūra, orai atšąla, pirštų pagalvėlės parausta skruostais. Na tai kas, kad žvilgsnis, kažkoks šaltas. Bet širdis kokia...

~