Ir pagaliau, kai vėl kabiniesi į gyvenimą,kai vėl iš naujo dedi pastangas į žmogų, kuris Tau žvaigždes po kojom kloja viskas vėl sugriūva. Atrodo džiaugiesi ir vertini kiekvieną akimirką kaip neįkainojamą dovaną. Ir netikėtai patiri dar vieną smūgį į širdį. Taip kaip vieną dieną netikėtai jis ateina į tavo gyvenimą, lygiai taip pat vieną dieną netikėtai ima ir išeina.
Jis tiesiog pasako, kad mums ne pakeliui, o po kiek laiko sužinai, kad yra kita.
Dieną naktį mąstai kuo ji už tave geresnė,kuo pranašesnė ir niekaip negali suvokti.
Juk ta kita atėmė iš tavęs gyvenimo prasmę.

Tu jo niekaip negali pamiršti, nes dažnai jį susitinki, sakai sau, kad nekreipsi dėmesio, bet nejučia akyse pasirodo ašaros, nusisukusi jas nusivalai ir šypsaisi savo dirbtine šypsena.
Vaidini, kad tau viskas gerai, o grįžusi namo užsidarius viena kambarį tyliai verki. .. Ir viskas kaip filme...
Vienatvė pamažu tampa tavo geriausia draugė.
Ir taip kol vieną dieną gatvėje jį susitinki. Jis pasisveikina, vėl kalba gražiai. Mat jis vėl pasiilgo tavęs.
O tu pati jau kurį laiką girdi iš draugių kalbas, kad po tavęs buvo ne tik ji, o dar šimtai tokių naivių kaip mes...

Ir šį kartą jau nepatiki jo žodžiais, nes kartą jau pasimokei.Na ir kas, kad jis sako jog nepamiršo, myli. Įdomu kelioms jis dar tai sakė?
Jis šneka, bet nieko negirdi, nes nenoriu girdėti.
Jis liečia tave, bet nieko nebejauti.
Jis prašo, bet tau jau nesvarbu.
Nueini kelis žingsnius nuo jo atsisuki ir tari:
Mylinti širdis – neiškeičia.
Dar kartą nusišypsai savo dirbtine šypsena ir atsuki jam nugarą. Tuo pačiu uždarai duris į praeitį.

Bet dar ilgai gyveni skausme;///

Like! 11