Fotografija mano.

Priėjau tokį gyvenimo tašką, kad jei norėčiau, galėčiau absoliučiai nieko neveikti. Galėčiau įkristi į saldžius bukumo patalus, šalia kurių visada bus maistas, televizorius ir verkianti motina.
Jei norėčiau, galėčiau išvažiuot į Angliją ir dirbt čiužinių fabrike tol, kol atsisakys stuburas ir kojos.
Galėčiau valkataut Madrido gatvėse.
Galėčiau Kaune, čili picoje surauktu veidu (Lietuvoje neprivaloma šypsotis) kliento klaust "ko nori".
Galėčiau numirt nuo choleros ir nesijaudint, kad liko nebaigtų darbų.

Galėčiau.

Arba susitaikyčiau su smegenimis ir pasiryžčiau vėl ir vėl lipti kitiems ir sau per galvą, susigrąžinti protą, įgauti savarankiškumo, grožio, kuris atsiranda nuo pasitikėjimo savimi ir negalvojimo, ką kažkas galvoja apie mano raitytų raštų megztinį. Nes niekas apie jį tikrai negalvoja.

Žiūrėsim, ką pavyks pasirinkt.

Tai tiek,
Saldaus,
Rut.

Post Scriptum: Vasaros penktadieniais biblioteka nedirba.
Visi sako, kad visi - niekas.
Tu.
Aš.