Būna tokių dienų, kai nesinori nieko.. ir nežinai kas tau yra..turi nuostabius draugus, mylinčią šeimą, esi sveikas.. atrodo nieko tau netrūksta bet vis tiek nesijauti laimingas..ir tada supranti kad be to žmogaus gyvenimas nebetoks mielas koks buvo anksčiau..kad tapati kava nebėra tokia skani kokia buvo, tas pats šokoladas nebėra toks saldus koks buvo.. galu gale tavo šypsena ne nuoširdi.. ji dirbtinė.. ir vienetai žmonių suvokia jog tau skauda.. skauda kažkur giliai viduj.. taip ir tai yra širdis..skauda nes žmogus kurį tu myli beprotiškai, šito nesupranta..jam atrodo kad jis nieko blogo nedaro..o tu vis kankiniesi..kol galiausiai tampi apatiškas viskam..nebenori nieko kas anksčiau teikė didžiulį džiaugsmą, kibirkštėles akyse..tiesiog baigėsi.. baigėsi su ta minute kai paleidai tau vienintelį širdžiai mielą ir brangų žmogų..su kuriuo siejai savo ateitį..svajojai apie jaukius ir gražius namus..apie darnią ir gražią šeimą..bet tai dar nėra pabaiga..tu stovi veidu į tą žmogų ir šypsaisi lyg nieko nebūtų buvę..jis norėtų iš tavęs išgirst tą vieną vienintelį žodį MYLIU..bet tu per daug save saugai kad leistum jam dar kartą tyčiotis iš tavo jausmų..o jis mano kad tu jo nebemyli.. bet jei jis tiesiog tave apkabintų, patrauktų tavo plaukus nuo veido, pažiūrėtų į tavo ryškiai mėlynas akis ir suprastų kad tu jį myli stipriau nei bet kada.. kad tau jo reikia, jog būtum laiminga..deja kartais nėra taip paprasta kaip atrodo..o ir žmonės šiuolaikiniam pasaulyje jausmus suvokia kitaip..

Like!