Atsiprašau tų, kurios skaito, kad ilgai neįmečiau tęsinio. Tiesiog eilinį kartą buvau užsiėmusi įvairiais reikalais. :) Nuoširdžiai tikiuosi, jog šis kūrinys taip pat įgaus pagreitį kaip ir anas bei sulauks skaitytojų dėmesio :)
Pagarbiai, devilgirl. :)

Po pamokų Amanda su kalnu knygų rankose, paskubomis ėjo link savo spintelės. Kai buvo visai netoli, kažkoks idiotas bėgdamas atsitrenkė į ją ir visos knygos nukrito ant žemės. Mergina nepatenkinta atsisuko pažiūrėt, koks idiotas drįso ją pastumt. Už jos stovėjo jos klasiokas Justas, su kuriuo lankė bendras biologijos pamokas.

-Atsiprašau, aš netyčia. Mane pastūmė draugas,- pasiteisino ir dėbtelėjo sau už nugaros. Amanda pasekė jo žvilgsnį ir pamatė būrį bernų, žiūrinčių į juos ir smagiai besikvatojančių.

-Tiek jau to. Dar vieni puskvaišiai nebežinantys kaip pasityčioti iš žmonių,- burbtelėjo mergina ir ėmė rinktis knygas.

-Leisk, padėsiu,- pritūpė šalia.

-Jau padėjai,- nustūmė jo rankas ir greit susirinkusi knygas ėmė žingsniuot link spintelės.

Justas ją pasivijo.

-Ei, palauk.

-Ko dar? – net neatsisukusi krovėsi knygas į spintelę.

-Mes taip ir nesusipažinom,- šyptelėjo jis.

Amanda nenatūraliai nusijuokė. Ji vengė tokių kaip Justas, nes žinojo, jog tokie kaip jis tik siekia pasišaipyti iš žmonių ir tikrai nesileidžia į pažintis su tokia kaip ji. Nors Justas ir nebuvo bjaurus iš išvaizdos, priešingai – dėl jo merginos tiesiog pešdavosi, tačiau jo pasipūtimas gadino visą bendrą vaizdą. Kita vertus, nėra ko stebėtis, jis juk pasiturinčių tėvelių vaikėzas.

-Kas?- nesuprato jis.

-Nieko.

-Aš Justas,- prisistatė.

-Žinau.

-Iš kur? – išpūtė akis. Tačiau greitai jo nuostabą pakeitė pasipūtimas. – Ai nors mane jaučiu visi mokykloje pažįsta,- nusijuokė.

Tačiau Amandai tai buvo visiškai nejuokinga ir ji žiūrėjo į jį apatišku žvilgsniu. Justas surimtėjo.

-Tai iš kur sakei mane pažįsti? – bandė taisyt padėtį.

-Aš nesakiau ir be to, aš labai skubu,- užrakino spintelę ir ėmė eiti.

Justas neatsiliko.

- Jei tu į stotelę, tai man pakeliui. Koks sutapimas, man irgi baigėsi pamokos,-vis neužsičiaupė jis.

Amanda stengėsi jį ignoruoti, bet jis vis neatstojo ir nusekė ją iki pat rūbinės. Jiems velkantis striukes, Justas trečią kartą paklausė iš kur ji jį pažįsta.

-Mes klasiokai, bukaproti. Lankom bendras biologijos pamokas, jei tau dar nedaėjo. Tai va, sužinojai, tad gal jau dabar atsiknisi nuo manęs?- piktai išrėžė jam ir spruko pro duris link autobusų stotelės, kad tik nereiktų eiti su juo. Stotelėje buvo daug žmonių, tad Amanda greit įsimaišė į minią ir už penkių minučių įsėdo į reikiamą trūlą. Ji visada mėgdavo sėdėt prie lango ir dairytis į Kauno gatves. Ne išimtis ir šįkart. Prie jos kažkas prisėdo, tačiau Amanda į tai nereagavo. Juk daugybė žmonių kasdien įlipa į viešąjį transportą ir atsisėda vieni prie kitų.

-Vis dėlto tu labai nedraugiška,- kažkas kreipėsi į ją.

Amanda atsisuko.

-Tu mane sekei? – suraukė antakius išvydusi Justą.

-Norėtum,- naglai pasakė sėdėdamas šalia jos.

Amanda, nenorėdama vystyti tolesnio pokalbio, vėl nusisuko į lango pusę.

-Žinai, keista, bet aš tave pirmą kartą šiandien pamačiau. Nepamenu, kad būtum mano klasiokė,- didžiai susimąstė Justas.

-Kažkodėl nesistebiu,- ironizavo Amanda.

-Kodėl? – nesuprato Justas.

-Spėju, kad toliau savęs sunkiai ką nors įžiūri,- pavartė akis.

-Visai ne,- pasipūtė. – O tai gal tu naujokė?- priėjo kitos išvados.

Amanda prunkštelėjo ir nieko neatsakė. Tačiau Justo tai netrikdė ir jis tęsė toliau.

-Kartais aš labai nepastabus. Žinai, kai mokykloj daug mokinių, tai sunku įsimint visų veidus,- teisinosi.

-Tai tikiu. Ypač kai aplink tiek daug kekšiškai apsirengusių peroksidinių kvaišų. Tikriausiai ir aš pasimesčiau tarp jų skaičiaus,- toliau ironizavo.

Į šią repliką Justas nieko neatsakė.

-Tai kur važiuoji? – pakeitė temą.

-Ne tavo reikalas.

-Kodėl tu tokia pikta? – nesuprato.

-Tiesiog tu man nepatinki ir aš nenoriu su tavim bendrauti, aišku? – atsisuko į jį.

-Tipo ne lygis, ane? – nusivaipė.

-Galvok, ką nori. Man tas pats. Be to, man reikia išlipti. Pasitrauk,- atsistojo.

-O kas jei nepasitrauksiu?- išsišiepė.

Amanda apsižvalgė ir jos veidą papuošė plati šypsena.

-Tada tikrai pasigailėsi,- vėl atsisuko į jį.

-Nebijau aš tavęs.

-Gerai, pats prisiprašei. Ponia,- pašaukė kažkokia senutę. Ji atsisuko. – Gal norėtumėte atsisėsti? – mostu parodė į savo vietą.

-Kokia tu maloni. Ačiū, vaikeli,- prie Justo prisistatė senutė ir laukė kol jis pasitrauks. Vaikino šypseną greit pakeitė susierzinimas, tačiau jam neliko nieko kito, kaip tik praleisti Amandą, kuri praeidama jam dar pergalingai nusišypsojo ir išlipo iš troleibuso. Kadangi Amanda ir taip jau vėlavo, teko bėgti. Tad į barą įžengė visa uždususi.

-Laba diena,- pasisveikino su baro viršininke.

-Labas, vėluoji,- žvilgtelėjo į laikrodį.

-Atsiprašau. Užlaikė mokykloje.

-Aš niekaip nesuprantu kaip tu suspėji ir eit į mokyklą ir dirbti,- viršininkė kilstelėjo savo tobulai išpešiotą antakį.

-Gyvenimas priverčia prisitaikyti,- silpnai šyptelėjo Amanda. – Kai trūksta pinigų, kitos išeities kaip ir neturi.

-O tai kada tu mokaisi?- pasidomėjo.

-Prieš pamokas persiskaitau viską ir man užtenka. Mokslai išties gerai sekasi, nesiskundžiu.

-Na ką galiu pasakyti. Tu esi nuostabus žmogus, Amanda, jeigu šitaip stengiesi dėl šeimos išlaikymo, atsisakydama netgi savo laisvalaikio. Nedaug tavo amžiaus žmonių šitaip pasielgtų,- patapšnojo jai per petį. – Gerbiu tave už tai.

-Ačiū, viršininke. Be to, kol dar neužmiršau, gal galėčiau kitą savaitgalį pasiimti išeigines?

-Žinoma, Amanda. Manau tau būtų ne prošal pailsėti ir šiek tiek atsipalaiduoti. Pažiūrėk į save. Paakiai pajuodę. Susigadinsi sveikatą. Gal tu nebedirbk paprastom savaitės dienom, o tik savaitgaliais. Man gaila į tave žiūrėti,- susirūpino.

-Ne,- griežtai jai paprieštaravo Amanda. – Dirbsiu kaip dirbusi. Prašau tik kito laisvo savaitgalio.

-Na kaip sau nori,- nuėjo.

Amanda patraukė prie baro, prie kurio jau stovėjo jos kolegė Goda. Ji jau seniai baigusi mokyklą, tad jai nebereikia derinti darbo su mokslais.

-Sveika,- šyptelėjo Amanda.

-Laba. O siaube, atrodai tragiškai,- skeptiškai ją nužvelgė. – Tu išvis kada miegi?

-Nelabai,- kaip tyčia nusižiovavo.

-Matosi,- suraukė antakius. – Kada nors čia išvirsi iš kojų, tada nė greitoji nebepadės,-rimtai žiūrėjo į Amandą.

-Nepergyvenk, tau nereiks nešti mano lavono,- nusijuokė Amanda ir nuėjo apsivilkti uniformos.

Kad ir kaip jai nepatiko, ji turėjo dėvėti juodas aptemtas kelnes ir aptemptą juodą maikutę. Tačiau to reikalavo baro taisyklės ir ji negalėjo tam prieštarauti, tad neliko nieko kito kaip tik prisitaikyti.

Amanda vėl grįžo prie baro.

-Ei, žiūrėk koks ten neblogas bachūriukas,- mostelėjo žvilgsniu Goda prie gretimo stalelio.

-Tu nesikeiti,- nusijuokė Amanda. – Spėju, kad tavo telefono adresinėje net nebetelpa jų visų numeriai.

-Baik tu. Mums juk negalima bendrauti su baro klientais,- iškišo liežuvį Goda.

-Ir tu tikrai laikaisi šios taisyklės,- pavartė akis.

Amanda per šiuos metus, pažinojo Godą kaip nuluptą. Kadangi Goda buvo išvaizdi, tai mėgo flirtuoti su gražiais vaikinais bare. Tai jai buvo lyg iššūkis.

-Ei, gali tu aptarnaut tuos girtuoklius prie ano stalelio? – pamirksėjo akim.

-Aš ir galvoju, kada tu tai pasakysi,- pavartė akis Amanda. – Gerai jau eik, pas tą savo naują auką, o aš nueisiu prie girtuoklių,-susiraukė.

-Ačiū, Amanda. Lieku skolinga,- kaip visada nusišypsojo ir greit nubėgo su meniu.

-Na ką, man eilinį kartą tenka aptarnauti girtuoklius,- sunkiai atsiduso ir nuėjo prie jų stalelio.

Po sunkios darbo dienos Amanda kaip visada namo grįžo vos pavilkdama kojas. Kai ji įžengė į svetainę, patėvis drybsojo ant sofos. Vėl eilinį kartą nusmigo prie teliko, kuris ėmė daug elektros ir praktiškai būdavo įjungtas visą parą. Nesvarbu ar jį kas nors žiūri ar ne. Patėviui tai buvo nė motais, kadangi ne jis mokėdavo už elektrą. Dėl to jis visada smarkiai ginčydavosi su Amanda, nes jos mama nedrįsdavo jam nieko sakyti.

-Prakeiktas girtuoklis,- sumurma Amanda ir paėmusi pultelį, išjungia teliką.

-Ei, aš jį žiūrėjau,- pramerkia akis Amandos patėvis ir pašokęs atima pultelį iš Amandos rankų ir vėl įsijungia teliką.

-Jo, užsimerkęs. Tikrai, kad žiūrėjai. Tu nors įsivaizduoji kiek šis daiktas ima elektros? –greitai paima pultelį iš patėvio rankų ir vėl jį išjungia. – Jei nesiteiki prisidėt prie mokesčių, tai nors taupyt pradėk, kiaule.

-Kaip tu mane pavadinai, prakeikta snargle? – stojosi nuo sofos, tačiau kojos susipynė ir jis vėl dribo į sofą.

-Kaip girdėjai. Esi apgailėtinas. Per tave dvokia visi namai.

-Jei nebūčiau mirtinai pavargęs, tikrai išvanočiau tau kailį, velnio išpera.

-Tiksliau jei nebūtum girtas ir įstengtum atsistot,- nė kiek nepabūgo Amanda.

-Tu dar man atsikalbinėji? – pakėlė balsą. – Palauk, aš dar tau parodysiu tavo vietą.

-Gal kai išsiblaivysi, nors nemanau, kad tokia diena išauš,- apsisuko ir nuėjo į savo kambarį.

Tokie barniai buvo Amandos rutina. Ir taip tęsdavosi kiekvieną dieną. Dėl to mergina stengdavosi kuo rečiau būti namuose, ypač savaitgaliais.

Po savaitgalio vėl išaušo pirmadienio rytas. Amanda žiovaudama nusileidžia laiptinės laiptais, kur jos kaip ir kiekvieną rytą jau laukė Tautvydas.

-Sveika,- priėjęs apsikabino.

-Laba.

-Paklausčiau kaip savaitgalis, tačiau manau, kad neverta, nes ir taip žinau ką veikei,- primerkė akis.

-Teisingai,- linktelėjo Amanda.

-Šiandien tu ankstyva,- pažvelgė į savo laikrodį Tautvydas.

-Tiesiog norėjau kuo greičiau ištrūkt iš to durnyno,- susiraukė Amanda.

-Vėl susipykai su patėviu? – spėjo jis.

-Kaip visada.

-Gal nori, kad šiandien ateičiau pas tave? Seniai nemačiau tavo mamos.

-Nemanau, kad tai gers sumanymas,- papurtė galvą Amanda.

-Tai dėl to, jog patėvis geria? Amanda, nesigėdyk to. Aš puikiai viską suprantu ir žinau tavo padėtį.

-Patikėk, jeigu būtų tik tiek, tai šiandien pat galėčiau tave pasikviest. Aišku nesakau, jog jo nesigėdiju, nes tada meluočiau. Tiesiog kai jis prisigeria, pradeda kabinėtis prie žmonių ir dažnai būna agresyvus. Tad nenoriu, kad tu tai išvystum. Nesinori netekti paskutinio draugo,- atidžiai pažvelgė į Tautvydo akis.

-Amanda, nenusišnekėk. Aš niekada nuo tavęs nenusigręšiu. Mes juk geriausi draugai. Eisiu su tavim per ugnį ir ledą, juk žinai.

-Nežadėk to, ko negalėsi vėliau ištesėti.

-Nekenčiu kai pradedi abejoti mano ištikimybe, tai mane žeidžia,- pradėjo eiti link stotelės.

Amanda ėjo iš paskos.

-Aš neabejoju tavo ištikimybe, tiesiog daviau suprasti, jog aš nelaikau tavęs prisirišusi ir tau nebūtina su manim tampytis vien todėl, kad tu geros širdies.

Tautvydas sustojo ir atsisuko į ją.

-Kada tu pagaliau suprasi, kad man iš tikrųjų su tavim smagu, bent jau buvo, kai tau dar rūpėjau labiau nei prakeiktas darbas. Ir man visai nusispjaut į tavo socialinę padėtį. Aš neskirstau žmonių pagal jų kišenės dydį, negi tau taip sunku tuo patikėti? Kiek galiu kartoti tau tą patį? – suraukė kaktą ir susikišo rankas į kišenes.

-Tiesiog pasitikrinau,- išsišiepė Amanda. Jai patikdavo jį erzinti.

-Kartais tu mane tikrai išvedi iš pusiausvyros,- vėl ėmė eiti.

-Žinau, dėl to man ir patinki,- eidama apsikabino jį.

-Kad ir kaip būtų sunku pripažinti, bet be tavęs sunkiai įsivaizduoju savo gyvenimą,- taip pat apsikabino Amandą.

-O, vadinasi tu priklausomas nuo manęs,- sukikeno ji.

-Deja, bet taip,- pašiaušė jos plaukus Tautvydas.

-Baik, juk žinai, kad nekenčiu kai taip darai,- susiraukė Amanda.

-Žinau, todėl tai ir darau,- išsišiepė šelmiška šypsena ir vėl padarė tą patį.

-Kartais tu tikrai mane užknisi,- pavartė akis.

-Visai tu pasimetus. Prieš minutę sakei, kad aš tau patinku, o dabar sakai, jog užknisu, apsispręsk, žmogau,- skėstelėjo rankom ir ėmė žvengt.

-Neketinu žaist to kvailo tavo žaidimo „pakasyk savimeilę Tautvydui“,- sunėrė rankas.

-Bailė,- erzino ją.

-Tiesiog tai kvaila, todėl neketinu to daryti,- nusivaipė.

-Bailė, bailė, bailė,- šūkavo Tautvydas.

-Kartais rimtai imu abejoti ar tau tikrai devyniolika metų, nes elgiesi kaip dešimtmetis,- skeptiškai nužvelgė jį ir įlipo į troleibusą.

Iš paskos ir Tautvydas.

-O tu kaip mano mama,- bakstelėjo Amandai į šoną.

-Tautvydai,- pikta atsisuko į jį.

-Ką? Aš tau nieko nedarau,- išmetė nekaltą smailą.

-O dar sakai, kad tau Ugnė atsibodo, veikiau priešingai,- pavartė akis ir atsisėdo į laisvą vietą.

-Tau tiesiog reiktų atsipalaiduoti. Žmogau, tau septyniolika, o ne keturiasdešimt,- kumštelėjo ją.

-Man jau greit aštuoniolika, o tau primenu devyniolika, tad gal jau laikas išaugt iš mokyklinuko amžiaus ir surimtėt, tu taip nemanai? – klausiamai pažiūrėjo į jį.

-Ne, nes viskas dar tik prieš akis,- ėmė suktis aplink vamzdį, tyčia taip erzindamas Amandą.

-Gal liausies? Nori, kad mus abu išvarytų iš troleibuso? – sudraudė jį.

-Amanda, relax. Žinok visai smagu, nenori prisijungti? – šypsojosi šelmiška šypsena.

-Sėsk, pasakiau,- patempė už rankos ir pasisodino prie savęs. – Dievaži, tu tikra bėda. Su tavim kaip su mažu vaiku,- skėstelėjo rankom.

-O tau spėju patinka įsijaust į mamos vaidmenį. Juk patinka? – kumštelėjo ją.

-Kvailys,- burbtelėjo ji.

-Ir žinau, kad tu tą kvailį myli,- pabučiavo į žandą ir pašokęs išlipo iš troleibuso.

-Iš kur tau toks energijos antplūdis? – juokdamasi pasivijo Tautvydą Amanda.

-Tiesiog šiandien pirmadienis, naujos savaitės pradžia,- ėmė juokingai maivytis.

-Gerai einam, pamaiva, pavėluosim,- nusitempė jį už rankos į mokyklą.

Pirmoji pamoka Amandai turėjo būt biologija. Jos ji ypač nelaukė, nes žinojo, kad neišvengiamai susidurs su Justu. Nors ji nejautė antipatijų nė vienam klasiokui, tačiau Justui kažkodėl ji jautė priešiškumą. Kodėl? Ji net pati nežinojo. Jis tiesiog jai nepatiko. Amanda įsikišo į ausis ausinukus ir pasigarsino muziką visu garsu, kad negirdėtų jokių aplinkinių balsų klasėje. Į klasę ji įžengė ryžtingai, niekur nesidairydama, sukoncentravusi žvilgsnį tik ties savo suolu. Su garsiu trenksmu nusimetė kuprinę ant suolo ir išsiėmė knygas. Tada ramiai atsisėdo ir ėmė skaitinėti užrašus. Kažkas priėjo prie jos suolo, bet ji nekreipė į tai dėmesio ir toliau nagrinėjo užrašus, kinkuodama galvą į muzikos taktą. Ji nujautė, jog tai tikriausiai Justas, todėl tyčia jį ignoravo.

-Sveika,- pasisveikino Justas.

Tačiau iš Amandos jokios išskirtinės reakcijos. Justas nemėgo būt ignoruojamas, todėl išplėšė iš rankų Amandos užrašus, taip atkreipdamas jos dėmesį.

-Atiduok,- pasakė įsakmiu tonu.

-O sveikintis nereikia? – pasikišo užrašus už nugaros, kai Amanda siekė juos pati pasiimti.

-Kažką sakei? – išsiėmė ausines ir atsistojo.

-Sakau, kad tu nemandagi, nes nesisveikini,- gundančiai atsisėdo ant jos suolo krašto.

Kelios klasiokės pavydžiai spoksojo į juos ir kažką ėmė šnibždėtis tarpusavyje. Amanda trumpam dėbtelėjo į jas ir vėl atsisuko į Justą.

-Tau kažkas nepatinka? – primerkė akis.

-Tiesiog nemėgstu kai esu ignoruojamas. Būtų malonu, jei ir tu pasisveikintum,- lėtai vartė Amandos užrašus taip ją akivaizdžiai nervindamas.

-Klausyk, neketinu žaisti tų kvailų tavo žaidimėlių,- vėl bandė atimt užrašus, tačiau jis buvo greitesnis ir vėl paslėpė juos sau už nugaros.

-Kokia nekantri. Ne taip greitai,- šelmiškai išsišiepė.

-Ko tu nori? – jau susinervino Amanda.

-Tiesiog noriu būti draugais ir tiek, daugiau nieko neprašau.

-Kurgi ne. Užsimanė matai draugų. Tikrai tų jų neturi,- ironizavo.

-Draugai niekada nepamaišo,- persibraukė ranka per žvilgančius savo plaukus.

Akimirką jie įsistebeilijo vienas į kitą ir tada Amanda lėtai palinko į priekį ties Justu...

Like! 10