lalala, čia kaip ir pabaiga, o gal ir ne. Tai vat, ačiū, kad skaitėt ir visa kita. Tikiuosi labai nenuvils šita dalis (:

Pabaigos pradžia

Pradžioje jauti palengvėjimą, galiausiai apima panika - viskas baigta. Tikriausiai prastai atrodantis vaizdas: ant kelio guli negyva mergina, jos galva suskaldyta, smegenys išvirtę ant asfalto, rankos bei kojos išsuktos, viskas kaip siaubo filme. Niekada nemaniau, jog taip mirsiu aš. Visada maniau, jog karste atrodysiu ganėtinai žaviai: plaukai sutvarkyti, balta paprasta suknelė ir šiek tiek makiažo, kad lavonas patraukliau atrodytų. Kai kurie norai ir lieka norais. Vis dar negaliu suprasti, kaip pasiryžau tam. Paskutinės gyvenimo sekundės, paskutinis oro įkvėpimas. Paskutinis.

Ir štai aš dabar stoviu čia, stebiu viską iš šalies. Pasirodė greitosios pagalbos automobilis, tačiau jie niekuo padėti negali. ,,Kvaila mergina'' - kažkas tarstelėjo, tačiau man nebuvo svarbu. Netrukus viskas buvo sutvarkyta, mano kūnas įkištas į juodą lavonmaišį ir išvežtas. O aš likau čia, laukiau šviesos tunelio gale ar kažko panašaus, tačiau nieko nebuvo. Liko nebaigtų reikalų.

Įvykio vietoje pasirodė ir Tomas su Vika. Tomo veide žaidė sumišimas ir keista šypsena, taip norėjosi vožti jam į veidą, tačiau negalėjau. Nesupratau kas esu - vaiduoklis ar paklydusi siela. Viktorija kažką jam šnabždėjo į ausį, ji buvo laiminga. Nusigręžiau nuo jų ir panirau į tamsą.

Manęs nebėra, aš miriau, manęs daugiau niekada nebus. Aš nusižudžiau. Aš nekeliausiu į rojų, bet nekeliausiu ir į pragarą, liksiu skaistykloje - sutrikusių sielų namuose. Visi mane prisimins, kaip merginą, kurią kažkada išprievartavo, kuri gėrė antidepresantus ir kuri nepakėlė susitikimo su realybe, būsiu tik mergina nušokusi nuo tilto.

Kurį laiką maniau, jog aš pražudžiau Kajų, taip interpretavau dėl Tomo priešiškumo. Klydau. Mes tiesiog buvome vaikai, kvaili, naivūs ir neapsakomai žiaurūs. Tą dieną, kai dingo Kajus, mes visi keturi buvome miško proskynoje esančiame name. Tuo metu aš buvau įsimylėjusi Kajų, vaikiška meilė. Namelyje įvyko nelaimė, tiesiog katastrofiška. Pasikartojo tarsi Kaino ir Abelio istorija, brolis kilo prieš brolį ir vienam iš jų viskas baigėsi mirtimi. Man tebuvo vos aštuoneri metai, patirtas siaubas užblokavo mano smegenis, mano prisiminimus, nors smūgis į galvą irgi prisidėjo. Kajus buvo nusisukęs, jis rinko vabalus mano vabalų kolekcijai, Tomui prasidėjo vienas iš daugelio jau tapusių įprastų nervinių priepuolių, pasiėmęs plytą, ja kirto savo broliui į galvą. Užpuolė brolį iš už nugaros, jis negalėjo apsiginti. Jis vis trankė ir trankė jo galvą su prakeikta plyta. Galiausiai suvokęs, jog jo brolis nebegyvas, jis šyptelėjo, numetė plytą toliau.

-Viskas baigta. Jūs nieko nematėt, Kajus tiesiog dingo miške, viskas. - Tomas buvo vyresnis, todėl reikėjo jo klausyti, priešintis buvo kvaila ir baisu. Yra sakoma, kad paslaptys suartina žmones, tačiau šiuo atveju juos išskiria. Tomas buvo pabaisa, pabaisa apie kurią visada žinojau, tačiau negalėjau niekam pasakyti. Kajaus lavono jis neužkasė, ne. Tiesiog įmetė į kanalizacijos šulinį, žinoma, su mano ir Vikos pagalba. Dabar viską aiškiai matant, galiu pasakyti, jog Viktorija jautė malonumą, prakeiktą malonumą. Tomas ir Viktorija tikrai puiki pora, abu iškrypėliai. Kajaus mirtis buvo nušviesta, tačiau žudymo motyvai buvo neaiškūs, pasiteisinti tiesiog kažkokiu priepuoliu?

Ir kas galėjo pamanyti, jog Tomas buvo vienas vienintelis vaikinas su kuriuo permiegojau. Pirmas kartas buvo tuomet, kai jis mane tiesiog išprievartavo Vingio parke. Kiek keista. Niekada nebūčiau pagalvojusi, jog tai jis su manimi taip pasielgė, jei ne kvailos Vikos užuominos ,,frigidiška kalė'', močiutės pasakojimas, kaip Tomas buvo atvykęs į Vilnių, ketino užsukti į svečius, tačiau atsirado netikėtų reikalų. Jis buvo toks šiurkštus ir šaltakraujis. Galėjo tiesiai man į veidą spjauti tiesą ,,Tai aš tave išprievartavau''. Galvoje tuo metu kilo milijonai klausimų ,,kodėl? ką aš jam padariau?'', tačiau atsakymai labai paprasti - jam patiko jėga, jis kvėpavo kito žmogaus skausmu ir nerimu, o galiausiai aš jam visada patikau, juk neprisiminiau savo vaikystės, buvau neveiksni liudininkė. Antras kūniškas kontaktas buvo vakar, Tadui išėjus. Su Tomu ginčijomės, svaidėmės sunkiais žodžiais, o viskas baigėsi bučiniais ir glamonėmis, galiausiai seksu. Nežinau ar dėl alkoholio įtakos ar ne, tačiau manęs tai negąsdino, tuo metu aš pasitikėjau vaikinu. Po visko, jis mandagiai mane ,,išspyrė'' iš savo kambario, prieš tai apšviesdamas apie viską. Buvo smūgis žemiau juostos. Aš tiesiog išėjau iš namų, klaidžiojau po miestą, kol galiausiai dingtelėjo mintis - kodėl aš turėčiau gyventi? Nusprendžiau negyventi.

Dauguma manys, jog aš silpna, kita dalis manys, jog aš stipri. Niekas nežinos teisingo atsakymo, niekas. Gyvenime patyriau per daug skausmo ir nelaimių, tikriausiai galėjau laukti, kol pro tamsius debesis pasirodys šviesulys, tačiau nenorėjau laukti, tiesiog man buvo per daug.

Ir sėdžiu dabar ant kėdės, laidojimo namuose, žvelgiu į uždarytą karstą, kuriame įkalintas mano suniokotas kūnas. Niekas neverkia, visi spokso bukais žvilgsniais ir tiek. Čia ir Tomas pasirodo, be Vikos. Jis prieina prie manojo karsto, padeda ranką ir pradeda verkti. Puikus aktorius.

-Tiesiog atsiprašau. - tyliai murma. -Aš visada tave mylėjau, visada. Skriaudžiau tave, nekenčiau pats savęs, tačiau vis tiek skaudinau. - išsitraukė nosinaitę. -Jaučiau malonumą, palaimą, vėliau šleikštulį, visada užburtas ratas. Jaučiau, kaip manyje kovoja du asmenys - gerasis ir blogasis aš. Dažniausiai laimėdavo jis - blogasis. Tokių kaip aš neturėtų būti, bet yra. Jau per vėlu, bet jei gali atleisk. Niekada nenorėjau tavęs pražudyti. - baigęs savo kvailą kalbą vaikinas išėjo, pasivaikščioti traukinio bėgiais.