Būti išprievartautai nėra jau taip blogai, taip maniau ankščiau. Panirau į beprotišką depresiją, visiems buvo aišku - ji neištvers, nusižudys. Tikriausiai nuvyliau kai kuriuos žmones, pradedu manyti, jog ir savo tėvus. Metus sirgau depresija, dar ir dabar sergu, gydytojai teigia, jog neįmanoma visiškai išgydyti, mat ji užklumpa netikėtai, aš asmeniškai, manau kitaip. Antidepresantai pusryčiams, pietums ir vakarienei, kas gali būti geriau? Tikriausiai noras valgyti normalų maistą ir nebijoti pažvelgt į veidrodį, kuris pastaruosius metus nežadėjo parodyti nieko normalaus. Laikui bėgant pradėjau pati save kaltinti - nereikėjo eiti parku, nereikėjo klausytis ausinuko, nereikėjo būti neapdairiai, galiausiai nereikėjo atrodyti mergaitiškai. Mano psichologė, žinoma, teigė, jog negalima savęs kaltinti, tačiau ji nesupranta, kaip galima savęs nekaltinti, kuomet tavo tėvai, draugai, visi žvelgia į tave kaip į šiukšlę ir tėškia tau į veidą, jog pati kalta? Tai ir buvo viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl nutariau kurį laiką pagyventi pas savo senelius, toli nuo Vilniaus, nuo tėvų, draugų ir klausimų. Nors, ne taip toli, kaip būčiau to norėjusi.

Ankstyvą popietę jau su lagaminais, na gerai, su vienu lagaminu rankose stovėjau prie senelių namo, mama su tėčiu dar krovė iš automobilio mano daiktus. Giliai įkvėpiau, gal dabar bus kiek lengviau? Pro duris išėjo mano močiutė, nieko nelaukusi puoliau jai glėbin, vos susilaikiau neapsiverkusi, ji vienintelė nieko nežinojo, bet ji vienintelė ir nesistengė visko žinoti, ji tiesiog suprato.

-Vaikeli, nejaugi tavo motina tau valgyti neduoda? - kaip visada rūpestingai prakalbo močiutė.

-Ji pati atsisako valgyti. - burbtelėjo mama.

-Na, tavo gaminto maisto visi atsisako. - pajuokavo močiutė, tačiau jau buvo aišku, jog tuoj prasidės karas.

Numojau ranka ir nuėjau vidun, tie barniai dėl nieko, buvo įgrisę iki kaulų smegenų. Nupėdinusi į namo vidų, pasiekiau ir savo senąjį kambarį, kai buvau dar visai mažytė, čia gyvenom visi: aš, tėtis, mama ir seneliai, močiutė sakė, jog tada buvom visi laimingi, na, kaip teko pastebėti, viskas keičiasi ir ne visada į gerąją pusę. Priguliau ant lovos ir netikėtai užmigau, kai pabudau, jau buvo pritemę, o tėvų seniausiai jau nebuvo, net nepasivargino ateiti atsisveikinti. Nusileidau laiptais žemyn, jaučiausi žvėriškai alkana, buvo labai keista. Močiutę aptikau virtuvėje, tačiau ne su seneliu, o su kažkokiu jaunu vyruku, kūnu perbėgo šiurpas.

-Na štai ir mūsų miegančioji gražuolė pabudo. - močiutė jau kaitė arbatinuką.

-Sakyčiau, kad kaulų rinkinys. - kritiškai mane nužvelgė ir išsakė pastabą. -Ankščiau bent į žmogų panaši buvo, o dabar.. - pavartė akis. -Bulimija ar anoreksija? - ironiškai spoksojo į mane ( taip, net žiūrėti taip įmanoma).

Močiutė juokėsi, o aš įsiutau.

-Kaulų rinkinys? Gal nori keleto kaulų savo šuniui, galiu duoti, nori šonkaulio ar blužnies? - pavarčiau akis, net nežinojau ar jis turi šunį ar ne. -Nei tas, nei tas, nors jei atvirai, tai du viename. - palinkčiojau. -Ir kas tu po galais esi, jog kalbi taip lyg mane pažinotum. - sunėriau rankas ant krūtinės, norėjau prisėsti tačiau, susilaikiau, stovėdama atrodžiau grėsmingesnė.

-Vaikystė tikriausiai išsitrynė iš tavo galvos? - burbtelėjo. -Kokie tie vaikai nedėkingi, niekada neprisimena tų, kurie juos saugodavo. - pradėjo kalbėti, taip, lyg pats būtų labai suaugęs, duočiau nukirsti savo dešiniosios rankos, mažąjį pirštelį, jog jam ne daugiau kaip dvidešimt metų.

-Na na, o judu draugiškai negalit. - įsikišo močiutė. -Brangute, tu prisėsk, arba jau pataisyta. - šiltai nusišypsojo, o aš šypsenos paveikta ir prisėdau. -Čia Tomas, nepameni? Kai buvai dar maža ir vasaras leisdavai pas mane, jis buvo tavo kompanijonas. - linksmai čiauškėjo senolė.

Tiriamai pažvelgiau į vaikiną, Tomas, nejaugi tas pats Tomas?

-Vis dar mėgsti mažas mergaites uždaryti į spintą ir palikti pusei dienos? - piktai spoksojau į vaikiną, jo dėka, kai kurios vaikystės dienos buvo virtę košmaru. Seneliai visada manė, jog mudu gerai sutardavom, tik aš visada žinojau, jog jis manęs nekenčia, tik nežinojau kodėl. Viskas prasidėjo nekaltais žaidimais, mane paslėpdavo kur nors spintoje ar palėpėje ir ieškodavo visą dieną, o aš klusniai laukdavau. Vėliau viskas peraugo į kitą lygį, aš paaugau ir slėpynių žaisti nenorėjau, tuomet, tuomet jis nusitempdavo mane į palėpę, mat norėdavo kažką parodyti ir ten palikdavo, ilgam laikui, su vorais ir kitokiais gyviais. Jam visada patiko mane kankinti.

Vaikinas šyptelėjo.

-O tu nežinojai, jog vaikų žaidimai ir lieka vaikų žaidimais, kol vaikai nesuauga? - grėsmingai dirstelėjo į mane, kūnu nuvilnijo šiurpas. Vaikinas akivaizdžiai man skelbia karą.