Pavydas pavydui pavydi. Pavydi pavasariui. Pavydi ir tiek.

Bjaurus dalykas tas pavydas. Sėdi susisukusi antklodėje, rankoje laikai kočėlą ir pavydi visiems. O ko? Ogi tos meilės, to perdėto švelnumo dalijimosi, tų sutiktų aušrų kartu.

Ir tu gali turėti tai, žinoma. Ir baisesnės susiranda kažką. Tik vat, to kažko kaip tik ir nesinori. Kažko visur yra, jis siūlo ir meilę ir švelnumą, tik supranti, kad ne to tau reikia. Kas iš to, jeigu turi pečių, o malkų neturi? Arba malkų turi, o pečiaus, deja ne.

Vis labiau pasiteisina tai, jog tie, kurie yra pasiruošę nužudyti drakoną dėl tavęs, et, visai nedomina. Nes domina tie, dėl kurių reikia pačiai šešis drakonus nudėt ir dar tuo pat metu nesusigadinti savo šukuosenos. Sudėtinga būti moterimi, kai tavo princas nežino tavo adreso. Gilus atodūsis.

Blogiausia, jog pavydi visiems. Netgi savo ex ir visokiems next. Visos tos nuotraukos kažkokios gražios, visi kažkaip tinka vieni kitiems. Skraido geltoni paukščiukai, dainuoja daineles ir taip norisi nusipirkti orinuką. Neaišku kam.

Penki atodūsiai. Sunku ir kai širdis tuščia, jokia simpatija negadina gyvenimo. Milijoną kartų siekiau šios būsenos, o kai pasiekiau... Velniop ją, įdomiau gyventi kuomet kankiniesi dėl visokių nesąmonių.

Ir vis dėlto, lieku akiniuotų vaikinų ir fokusų pusėje. Toks jau tas tipas, sudaužė vieną kartą širdį, susirinkai šukes ir lauki kol bus pakartojimas. Nes gyvenimas įdomesnis už bent kokį filmą.