Veju mintis šalin. Sustok, kažkas tyliai šnabžda į ausį. Negaliu. Išmok gyventi, pradėk tikėti savimi, sulaužyk barjerus ir drąsiai ženk pirmyn. Neesu pasiruošusi. Esi.

Ir kiekvieną dieną keliuosi su minti, jog reikia išgyventi šiandieną ir pasiruošti rytojui. Kiekvieną mielą dieną pasiduodu rutinai ir atimu galimybę iš savęs patirti daugiau, sužinoti daugiau, paaugti dar keliais svajonių kilometrais. Per daug tuščių žodžių ir minčių. Potencialo rodos yra. Yra ir anti potencialo. Sunku susitvarkyti su chaosu vykstančiu mano viduje. Kiekvieną dieną vis nauju ir nepažabojimu. Noriu permainų, noriu iš gyvenimo pasiimti viską, ką jis gali man pasiūlyti, bet sustoju. Bijau? Gal. Nesu pasiruošusi? Esu. Mėgstu pasiduoti rutinai ir plaukti pasroviui? Po velnių - taip. Noriu niekada neišbristi iš šito liūno? Tikrai ne.

Kaip pakeisti save? Kaip pradėti gyventi taip kaip noriu? Kaip daryti tas mažas klaidas ir mėgautis jų pasekmėmis, ne visada maloniomis? Kaip ryte pabudus pasakyti sau, jog ši diena ir kita diena ir dar daugelis kitų dienų bus nuostabios, nes plauksiu nebe pasroviui, o plauksiu prieš srovę? Kaip po tiek miegojimo metų, pagaliau pabusti ir pasakyti - užtenka?

Eilinės dienos, neeilinės mintys ir norai, norai pajusti tikrąjį gyvenimo skonį.

Manęs čia nėra, aš negyvenu čia. Kažkoks mechanizmas įsitaisęs viduje, kuris nurodo kada reikia keltis, kada valgyti, mokytis, kada mylėti ir kada nekęsti. Kažkoks kvailys manyje tvarko mano gyvenimą, o aš sėdžiu tamsoje ir laukiu saulės spindulėlio, kuris, akivaizdu, be mano maištavimo niekaip nepasirodys. Sėdėti tyliai tamsoje ir narstyti savo gyventojo poelgius po kaulelį, kiekvieną dieną, nenuilstant. Bandyti suvokti ko jis nori iš mano kūno, mano sielos. Beatodairiškas skausmas kažkur giliai gelia ir šaldo. Nejaučiu rankų, nei kojų. Jaučiu šaltį, kuris nenumaldomai naikina visas jėgas ir optimizmą.