Imu baltą popieriaus lapą ir galvoju: viskas, čia nauja pradžia. Padedu jį ant palangės ir palaimingai sau šypteliu. Kas padaryta - tas.

Akimis bėgioju po kambarį, ieškau ką galėčiau pakeisti. Viena spintelė pakeičia savo vietą - nauja pradžia. Chaosą keičia pedantiška tvarka, štai, bent vienoje vietoje viskas tobula. Tik neapskaičiuoju, viena dulkė nukrenta ant stalo ir viską sujaukia. Prakeikti kaimynai. Vis dar šypsausi, tobulų dalykų nebūna, netgi buityje.

Praveriu ir spintos duris, atsikratau visko ko nereikia - suknelės ir batai sugula šiukšlių dėžėje. Laimei daug nereikia, daiktų nereikia. Kai visko tik tiek, kiek panaudosiu - lengviau. Dabar nereikės galvoti, ką po velnių apsirengti. Mažesnis pasirinkimas - geresnis sprendimas.

Viskas. Viskas sutvarkyta, baltas lapas vis dar baltas, o visi rašikliai paslėpti. Žiūrėsim, kaip bus.

Tik širdis virpa. Tokia jau taisyklė - susitvarkyk spintą ir voratinklių privis. O vienas toks senas, jog nepadeda jokios valymo priemonės. Tik nukabink ir vėl atsiras. Seno voro nepergudrausi.

O dabar atodūsis. Lengvai skausmingas. Reikia eiti pirkti nuodų, visiems nepageidaujamiems gyviams. Tikiuosi šį kartą parduos.

Seni, mieli voriukai. Labai mieli. Persikraustykite kitur ir nevalgykite mano drugelių. Dar ne pavasaris, bet gyventi reikia ir jiems. Vos ir akimirką.