Jis dalina pažadus į kairę ir į dešinę, o ji paklusniai linksi galva - ištesės. Jis išeina neatsigręždamas atgal, o ji sėdi ir tiki, jog sugrįš. Kartais sugrįžta, o kartais ir ne, bet ne jis juk kaltas, o ji. Kokio velnio laukė, nors aiškiai buvo parodyta, kad kelio atgal jis nenori surasti?

Ir turi tokią ypatybę - dingti ir pasirodyti tada, kada jam pačiam geriau. Ir visada tas pats. Mintys nustoja šėlioti galvoje, lyg ir širdis nurimsta, jaučia kažką, bet nebando to priminti. Stengiasi pamiršti. Galbūt atsiranda potencialus variantas galintis užpildyti tą tuštumą, kuri slegia. Rodos. Tada sugrįžta jis, su visu savo prakeiktu žavesiu ir vėl jautiesi kalta, mat, pamiršai jį. Ir... Ir viskas turi būti gerai, bet nebūna. Jis persigalvoja, neaišku dėl ko. Gal bijo? Tačiau ko jis gali bijoti? Jam nusibosta, nes nebereikia medžioti? Grobis tiesiog pateiktas ant lėkštutės, jam tereikia pasiimti. Bet juk ne toks tas medžioklės principas. Sumedžiojai vieną, reikia kitko, kad nebūtų nuobodu.

Ir kokia viso to esmė? Esmės nėra, daužau galvą į sieną ir tiek. Postringauju, kaip iš klaidų mokomasis, tik kažkodėl būtent iš šios klaidos nepasimokau. Nemoku, nesugebu, o gal ir nenoriu. Užsibrėžiu tikslą - baigti kaupti mėšlą iki kitų metų pradžios. Kad kiti šviesesni būtų. Nežinau ar pamiršiu, nežinau ar noriu, tik žinau, kad reikia. Reikia judėti toliau, o prisiminimus užkasti kažkur, kažkur giliai, bet ne po sniegu. Jis nutirpsta ir viskas vėl sugrįžta.

-Matai, juoda katė perbėgo kelią.

-Tik nesakyk, kad tu dar ir prietaringas.

-Žinoma, jog ne, bet žinai dėl visa ko.

-Taip taip, pone prietaringas ai.

-O, matai, perėja, jinai gi per perėją ėjo. Matai gi, tikrai per perėją, pritark man.

-Kaip pasakysi, šaltos logikos įkaite.

Linksmų akimirkų nebuvo. Buvo. Daugiau nebebus. Neprisiminsiu. Pamiršiu. Susikursiu naujas.

-Pabėgai, net nespėjau pabučiuot.

-Nebuvo signalų, kad reikia užtrukti.

-Kitą kartą užsilaikyk.

-Kitą kartą būk vyriškas.

Kito karto nebebus. Gal ir bus, bet teks susilaikyti. Svajonė vien todėl nuostabi, jog dažnai ji lieka tik svajone. Savąją aš turiu, tikriausiai visada turėsiu. Tik laiko realizuoti nebeskirsiu, neverta. Per daug laiko paleista vėjais, per daug bučinių iššvaistyta. Per daug širdies atiduota. Visko per daug. Emocijų karas.