Gauni ko nori, toks gyvenimas. Investicijos į save, į prekinę išvaizdą. Kažkoks keistas jausmas kutena paširdžius, o kaip Tavo siela? Šešėliai slankioja sienom, veidrodis rodo nepažįstamą žmogų. Kas tu? O kur ji?

Dirbtinumas, plastikas, vien pramonė. Dirbtinė šypsena puošianti veidą, padėkokime Dievui, o gal velniui – svarbu ne botoksas. Prekė paruošta pardavimui. Pirkėjai stovi eilėjė ir siūlo įvairias kainas. Vienas siūlo meilę iki gyvenimo pabaigos, kitas – pasauly Tau po kojomis. Nė vienas variantas nedomina.

Eini gatve, visa netikra, bet svarbiausia – graži. Žvilgsniai, malonūs žodžiai kutena ego. Ji šypsosi, beveik nuoširdžiai. Gėlės, keisti pasiūlymai – keliauja į šiukšlių dėžę, jeigu pati galėtų, ten taip pat įlįstų. Tik negali. Gatvėmis vaikšto prekė, kuri nenori būti nupirkta. O juk žmonės sako – svarbu atrodyti patraukliai.

Ką daryti, kai viduje penki tuzinai vorų ir begalybė vortainklių? Kai negirdėti širdies dūžių, nes ji neturi dėl ko plakti? Gali laukti, kad ir milijoną metų, bet nesulauksi to ko nori?

Stiklinės akys bėgioja dangumi, laukdamos, kol nukris žvaigždė ir išpildys vienintelį norą. Nebūk kvailys, spoksok ir tu į dangų, sugalvok tą patį norą ir atsitrenk į ją. Pasiimk šluotą, nuvalyk voratinklius ir atbaidyk paikus pirkėjus. Būk džentelmenas, nors ir esi susitepęs rankas.

Širdis nori to, ko nori.