Ir žinai ką ? Aš dar namuose, liko kokios 12valandų ir būsiu ten. Tavęs nėra šalia, tu jau ramiai sau miegi, savo asmeninėje lovoje, kuri beje, kaip tu sakei, jau nekvepia manimi. O žinai, aš Tavęs jau ilgiuosi ir akys išdavikės jau nori sušlapinti pagalvę, tą pačią ant kurios miegojai Tu. Žinai, ko labiausiai man truks? Truks tavo kvapo, kuomet atsigulsiu į lovą. Nesvarbu, jog tavęs nebūna šalia, bet patalai kvepia tavimi ir tuomet, jaučiu, kad esi kažkur šalia, galiu tada ramiai miegoti. Tu su manimi, visada.

Ir šį kartą Tu pirmasis pradėjai.

-Kai pirmą kartą tave pamačiau, žinai ką padariau?

-Nieko, ką tu padarei, pasisveikinai gi. Šypsausi.

-Neee, iškart nurenginėjau akimis.

-Ištvirkėlis.

-Tavo.

Ir kaip Tavęs galima nemylėti? Kaip galima nemylėti tokio asilo, kaip tu? Nuosavo asilo, beprotiškai žavaus asilo.

-Svajūnai, o kodėl tu mane myli?

-Nes kai esu su tavimi, jaučiuosi geresnis.

-Atsakymas beveik tinka.

-O koks būtų tinkamiausias?

-Šito tu niekada nesužinosi.

-Jovita, turiu tau klausimą. (Juokas.)

-Na, na, rėžk jau.

-O kodėl tu mane myli?

-Nežinau.

-Kaip tai nežinai?

-Nežinau, tiesiog myliu ir tiek. Už viską.

-Ir už erzinimus, tavęs koneveikimą, nepunktualumą ir visas bjaurystes?

-Už jas labiausiai.

-Tu esi mano gyvenimas.

-Žinau.

-Galėjai, ką nors gražiau pasakyti. (Sėdi nepatenkintas)

-Juk pats žinai, jog esi man daugiau nei viskas.

Ir verta gyvent, dėl tokių akimirkų, kai išnyksta visos sienos ir liekam tik abu, apnuoginę savo sielas.