Naktiniai pykčiai. Jis: Rūkei? Aš: Rūkiau. Jis: Rūkyk toliau. Aš: Elkis taip pat. Apsivertimas ant šono - abu nusisukę į skirtingas puses. Penkios, dešimt, penkiolika minučių, jo ranka apsiveja mano liemenį, o lūpos prašo atsisukt į jį. Pusvalandėlis žodžių, kokia aš bloga ir kaip man jis nerūpi, galiausiai visko pamiršimas ir pasinėrimas į miegą.

Rytui išaušus - nauja istorija.

Jis: Pasiilgsiu labai tavęs.

Aš: Juk savaitgaliais grįšiu.

Jis: Bet tu būsi taip toli nuo manęs.

Aš: kaip visada, tik šį kartą skirs ne 50km, o daugiau nei šimtas. O ir ankščiau būdavo, jog savaitgaliais nesusitikdavom.

Jis: Taip nebūdavo, susitikdavom sekmadieniais tada.

Šypsena.

Jis: Jaučiuosi, kaip Rugilė, kai Edgaras tiems trim mėnesiams į savanorius buvo išėjęs.

Mano juokas.

Aš: Žmogau, aš ne į karą išeinu, o mokytis.

Jis: Aš atvažiuosiu pas Tave į Vilnių.

Aš: Net nebandyk, dar sutiksi mano antrą vaikiną. Juokas.

Jis: Tai tu jam praneši, kad nesirodytų, kai būsiu aš. Juokas.

Aš: Taip nesidarys.

Jis: Tai nieko tokio, aš atsivešiu savo kitą merginą, galės jie abu pabūti.

Juokas, daug juoko. Apsikabinimai, sakymai, kaip myli, nenoras paleisti.

Ir toks jausmas, lyg būtų atsisveikinimas visam laikui, o ne atostogos vienas nuo kito iki dar kito savaitgalio.

Ak, ta meilė, padarė mus ištižėlius.

Jis: O kas tau be manęs Vilniui nugarą pakasys?

Aš: Atsiras kam.

Jis: Tu tik pasakyk, jeigu kas bandys - aš jiems kai pakasysiu.

Ir aš pasiilgsiu, labiau nei jis, labiau nei bet kas.