Stebėti smiklstančią cigaretę, tas pats kaip stebėti dar neatrastą ir nesuvokiamą meną, skirtumas tik tas, jog tai menas, tik dar nesulaukęs pripažinimo.

Sėdėti priešais langą, spoksoti pro jį ir stebėti lietų. Nesijausti vienišai, tiesiog pasiilgti pačio ilgesio.

O aš ilgiuosi, net labai.Stebėti, kaip kas minutę niaukiasi dangus ir ateina vakaras. Magiška.

Ilgiuosi ne namų, ne šeimos ir ne Tavęs. Ilgiuosi pačio ilgesio.

Ir vieną akimirką noriu susirangyti šalia tavęs, sulaukti karšto tavo bučinio, tokio, kuris sušildo ne tik kūną, bet ir sielą. Jausti tavo rankas ant savo nugaros ir prašyti, jog ši akimirka niekada nesibaigtų. Galiausiai ji pasibaigia, slenka dienos, beprasmės, tačiau ir su prasme, ilgėtis pačio ilgesio.

Ar išsaugosi mano meilę? Tokia mintis sukasi galvoje, tomis dienomis, na žinai, kai aš ilgiuosi pačio ilgesio.

Medžiai po truputį tampa nuogi, šalti ir vieniši. Ir aš su jais, ir aš su jais jaučiuosi nuoga ir vieniša. Niekas čia nepadės. Net arbata, kuri tampa antruoju gyvenimo malonumu. O kas pirmasis? Apsikabinimai, na tokie šilti, saugūs ir bereikšmiai. Bereikšmiai? Na kodėl gi, jie juk turi reikšmę, tą akimirką jautiesi gerai. Bet kas būna vėliau? Vėliau šaltis vėl stingsto kaulus ir ilgesys aplanko.

Aš pasiilgau, labai pasiilgau. Pasiilgau visko kas širdžiai miela, kas priverčia širdį plakti stipriau. Ir dabar, dabar man labai reikia šilto apkabinimo, na jei ne apkabinimo, tai bent jau sms žinutės, tos, kuri priverčia nusišypsoti ne tik lūpas, bet ir sielą. Noriu atgal į tavo šiltą glėbį.

Ir galvoje sukasi paskutiniai žodžiai: Dabar aš noriu Tavęs, namo ir naujos mašinos.

Ir taip gera, būti pirmoje vietoje, visur. Ir nesvarbu ar tai tiesa ar melas, kol kas tai džiugina sielą.