nuoroda

Liko 1 diena.

Pilve siaučia audra. Kažkokia nauja meilės drugelių rūšis. Šie labiau išprotėję, trankosi vienas į kitą, suka ratais stebėdami vienas kitą išsprogusiomis akimis. Šį kartą tai baimės drugiai.

Drebančios rankos minko klaviatūrą. Tai paskutinis mano įrašas prieš pradedant įgyvendinti svajonę.

Aš nebūsiu kukli ir pasigirsiu.

Po velnių... Aš tai padariau! Vieną šaltą žiemos rytą pabudau ir išsikėliau sau šių metų tikslą.

Nueiti Camino de Santiago.

Ir štai aš sėdžiu čia. Turėdama puikią mėlyną kuprinę. Gražius mergaitiškus trekingo batus. Bilietus į Ispaniją ir atgal. Sėdžiu ir netikiu. Vis dar netikiu, kad jau rytoj mano tikslas bus pasiekiamas koja. Kad viena didžiausių svajonių bus pradėta įgyvendinti. Kad manęs laukia geriausia gyvenime vasara. Kad šis mėnuo bus beprotiškai sunkus tiek fiziškai, tiek emociškai.

Draugai vadina mane beprotiškai drąsia. Bet jie nejaučia kaip smarkiai iš tiesų virpa mano širdis.

Jie sako, kad esu stipri. Bet nežino, kad bijau susmukti neįveikus nė dešimties kilometrų. Nes aš nesiruošiau šiam žygiui iš anksto. Nes mano fizinis pasirengimas turbūt blogesnis nei pirmoko.

Jie sako, kad aš išprotėjusi. Bet vis tiek palaiko ir linki sėkmės. O aš grūdu į kuprinę jų dovanotas smulkmenas, net jei tai gali būti tik nereikalingas papildomas svoris. Bet reikia. Juk tai primins draugus.

Et. Tiesiog.

Tiesiog noriu pasigirti, kad aš Eisiu!

Ar jauti kaip į nugarą jau alsuoja ir kitos svajonės?

Palaukit! Ateis ir jūsų eilė!

O dabar...

Dabar Buen Camino!

Einu atvira širdimi gyvenimui.

P.S. Nuotrauka mano!!