Pirmoji mintis apie Tai palyginti su mano amžiumi gimė labai seniai. Tai nutiko prieš.. tris, gal net keturis metus.

Maniau, kad tai tik eilinis vakaras su pirmu pasitaikiusiu filmu. Bet dabar suvokiu, kad tai buvo diena, kuri atvedė mane į šiandieną. Norėčiau pasakyti Diena, kuri pakeitė mano gyvenimą. Bet nedrįstu būti tokia drąsi.

Pažiūrėjau filmą, nusišluosčiau ašaras ir išgirdau labai nedrąsų tylų balselį galvoje. Aš irgi norėčiau tai padaryti.

Bet dienos bėgo, keitėsi metų laikai ir aš tiesiog stengiausi per daug negalvoti apie tai, kokia neįmanoma atrodo ši kelionė eilinei mergiotei iš Lietuvos.

Aš įtraukiau šią svajonę į daugybės kitų svajonių sąrašą. Bet niekada nesvarsčiau apie tai, kada ją įgyvendinsiu.

Ir kai pasidarė per ne lyg sunku būti normalia... ( Susirask vaikiną, dirbk nemėgstamą darbą, gyvenk taip kaip visi and so on... ) Aš staiga ėmiau brandinti šios svajonės įgyvendinimo planą.

O kur dar Kūčių nakties burtai? Aš tiesiog surašiau savo norus, pakišau juos po pagalve, ryte ištraukiau tris ir... nepalikau to likimo valiai kaip darydavau anksčiau. Tuos tris norus paverčiau savo šių metų tikslais. Vienas iš jų - Camino de Santiago.

Ir aš jau perskaičiau daugybę informacijos. Ir man vis dar ne gana.

Ir aplenkiu parduotuves iš tolo, kad tik galėčiau sugrūsti kiekvieną likusį eurą į taupyklę.

Nusipirkau miegmaišį ir dairausi kuprinės bei batų.

Nuolat stebiu lėktuvų bilietų kainas.

Žiūriu nuotraukas, video įrašus.

Aš tiesiog apsėsta.

Ir nors būna sunkių dienų, kai ima atrodyt, kad nepasiseks, kad turiu daugybę priežasčių nukelti šią svajonę vėlesniam laikui, kai prisigalvoju milijoną baimės rūšių... Aš tiesiog tvirtu balsu sau pasakau.. Kad ir kas nutiks, aš vis tiek tai padarysiu.

O kartais būna dienų, kai rodosi, jog pats likimas bando mane pastūmėti link Camino. Pavyzdžiui, vakar susipažinau su trim nuostabiais ispanais. Du iš jų ėjo šiuo Keliu. Ir jie smarkiai rekomendavo tai daryti. Ir aš tiesiog išpūtusi akis spoksojau į Paco kuprinę ant kurios išdidžiai kabėjo kriauklė - piligrimų ženklas. O kai jis pasiūlė atiduoti man savo apyrankę iš Santiago kelio, drebančia širdimi atsisakiau. Nes pati tokią įsigysiu, kai būsiu Kelyje. Bet... Gracias, amigo!

Ir nors žinau, kad po šitos kelionės kažkas pasikeis.. Manyje. Ar mano gyvenime...

Aš visa siela jaučiu kaip keičiuosi jau dabar. Vien galvojimas apie šį Kelią kažką stebuklingo daro su manimi.

Aš net nebeturiu tokių minčių kaip "Ką pasakysiu mamai? Ką pagalvos bendradarbiai?"...

Tai mano Kelias. Tai mano gyvenimas. Ir aš neprivalau niekam aiškintis, kodėl nusprendžiau Eiti.

Ir nors turiu daugybę baimių.. Turbūt pati didžiausia iš jų.. Baimė, kad man taip stipriai patiks Ėjimas, jog nebegalėsiu be to gyventi.

Buen Camino!

(Gero kelio. Kol kas tik to, kuriuo eini link tikrojo Kelio.)

Neišsimiegojusi, bet užsisvajojusi Erika.

P.S. filmas vadinosi "The way".