Atėjo laikas. Išmušė ta lemtinga valanda, kuri, kaip man kažkada atrodė, yra tiesiog neįmanoma vien dėl to, kad kertasi su banaliausiais gamtos dėsniais. Akimirka, kai viso mėnėsio mintys, neramumai, galvosūkiai ir mįslės galų gale susiėjo į vientisą, aiškią, konkrečią dėlionę. Susiėjo vienu žodžiu, kuris privers mane iš jaunystės vystyklų pamatyti pasaulį kitaip. Tas žodis - laikas. Būtent šiandien, būtent dabar, būtent taip - giliai įkvėpus, sentimentaliai žvilgtelt pro petį į kažkadą gražią pasaką, po to akimirką prisiminti TAI, kas su manim buvo padaryta. ir darosi lengva. Nes taip turi būti. Nes kitaip neįmanoma - juk atėjo laikas:)

Viskas galėjo būti kitaip, visa tai galėjo atsitikti kažkam kitam kažkur kitur... Ne, nereikia to. Privalau pagaliau išmokti daryti išvadas iš savo klaidų. Išmoksiu dabar, pasielgsiu kaip tikras vyras - ir net neabejoju, Laimė ir Džiaugsmas apsigyvens mano neramioje, sužalotoje sieloje... Apsigyvens amžiams.

PS. I love You...

4u4ever, 2b2k

Patīk 2