Tie išprotėję pasauliai. Ech. Tas pašėlęs jaunimas su savo nuplaukusiom svajom. Kas tu? Mano mielas drauge? Kas tu?

Ech. Tas pašėlęs ruduo. Vėjas. Ir gyvybė besiskleidžianti ten – kur viskas miršta. Ech. Ta artėjanti žiema. Ech. Tas pasaulis. Pasaulis pasaulis! Ech. Tu…
Prisimenu, svajojai keisti save, o po to visą pasaulį. Svajojai gyventi dėl pasaulio. Tik nežinia kur paklydai.
Ir vėl ir vėl ir vėl... Ir traukiniui išvažiavus tu stebėjai kaip miršta beprasmybė. Ir tu likai vėl vienas. Ir tu likai vėl vienas. Prisimenu kaip tu tikėjai į stebūklą, tik nežinau, ar jis ir buvo tavoji viltis. Naujasis pasaulis, kuris turėjo sprogti. Jis ir sprogo. Prisimeni?
Ar tu prisimeni savąją laimę? Savąjį momenta, kai lėkei – kojom neliesdamas žemės. Kai lėkei per pievą, o tavo kojos nelietė rasos. Taip, tai būta keistos iliuzijos, kur tavyje gyveno nevienus metus.
Galvojai, jog jeigu suprasi save – galėsi suprasti kitus. Tik nežinojai, kad lysdamas į save, sukursi naują pasaulį, kurio nesupras – tie kiti…
O tu – jų.

Нравится 3